Žvėrims ir paukščiams kol kas badas negresia – miškuose yra palankios sąlygos jiems be žmonių pagalbos sulaukti pavasario.

Dar neverta nuogąstauti

"Be reikalo žmonės baiminasi, kad dėl šalto oro ir gausaus sniego gyvūnai kenčia sunkmetį. Miškuose dar nėra tiek daug sniego, kad žvėrys negalėtų migruoti ir susirasti maisto", – ramino Kretingos urėdas Antanas Baranauskas. Jam antrino ir Šilutės urėdas Stepas Bairašauskas.

Tą patį patvirtino ir Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vadovas Gediminas Gražulevičius. Jis patikino, kad žvėrys turi ko ėsti, o paukščiai – lesti.

"Stirnos, briedžiai ir kiti porakanopiai nejaučia maisto stygiaus, – porino G.Gražulevičius. – Atrajotojai rupšnoja šakas, ūglius, šernai per purų sniegą dar gali prisikasti iki neįšalusioje žemėje esančių šaknų, lervų, grambuolių, kuriais minta."

Anot pašnekovo, šernai – labai stiprūs žvėrys, suknisantys nemažus plotus, galintys įveikti net įšalusį žemės sluoksnį. Ištisas dienas po miškus vaikščiojantis zoologas pabrėžė, kad per purų sniegą iki žemės prisikasa net kiškiai.

Stirnos – jautriausi gyvūnai

Kretingos urėdijoje žiemojančiais žvėrimis rūpinamasi iš anksto – kirtavietėse žoliaėdžiams yra paliekama nupjautų drebulių, kurių šakas ir žievę gyvūnai rupšnoja it delikatesą.

Vis dėlto A.Baranauskas neatmetė tikimybės, jog sunkaus laikotarpio nepavyks išvengti.

"Gyvūnams baisiausios dienos būna tuomet, kai po atlydžio ar lietaus šaltis vėl sukausto sniegą. Jo paviršiuje susidaro pakankamai kieta pluta, kuri žeidžia gyvūnų galūnes iki kraujo. – Negana to, dėl plutos žvėrys negali prisikasti iki žemės. Ypač tai aktualu stirnoms, negalinčioms miegoti ant sniego. Jos suserga plaučių uždegimu ir žūva, – pasakojo kretingiškis.

Kretingos rajone šmirinėja vilkų. Neseniai ties riba su Skuodo rajonu buvo nušautas didelis senas pilkis.

"Vilkui, ieškančiam maisto, 50 km per naktį – ne atstumas. Miško sanitarai yra labai aktyvūs, daug juda, kad rastų pilvui patiekalų, todėl jiems badas negresia", – garantavo A.Baranauskas.

Šilutiškiai rūpinasi danieliais

"Argi čia žiema? – ironizavo S.Bairašauskas, paklaustas apie šalčio negandas. – Pastaraisiais metais žiemos niekuo nesiskyrė nuo rudens. Pripratome prie besniegių žiemų. Dabar, kai kiek pašalo, kiek pasnigo – darome tragediją. Juolab šalčiai užgriuvo po Naujųjų metų, tad sunkesnis laikas – tik dvi savaitės."

Šilutės urėdas patvirtino kolegų teiginį, kad žemė beveik neįšalusi.

"Laukiniai žvėrys turi patys savimi rūpintis, išgyvena patys stipriausi. Tai ir yra natūrali atranka", – sakė specialistas, prisipažinęs, kad kai kuriuos žvėris jau dabar maitina.

Šilutiškiai į komercinės medžioklės plotus nuolat veža maisto – bulvių, kurios skirtos danielių kaimenėms.

"Šiems grakštiesiems raguotiesiems jau sušėrėme daugiau nei 100 tonų bulvių", – tikino S.Bairašauskas. Jis pasidžiaugė savo valdose suskaičiavęs apie 100 šių elninių šeimos atstovų.

Paukščiai randa maisto

Urėdas dievagojosi, kad paukščiai irgi nejaučia sunkmečio.

"Net iš paukščių sunkiausiai žiemą išgyvenančioms kurapkoms sąlygos – geros, tvirtino jis. – Yra gyvas galas nepjautų pievų, laukų, kuriose laukinės vištos randa sėklų, pabirų, jas ir lesa".

Ilgametis miškų prižiūrėtojas pajuokavo, kad dėl kiek apleistų žemės ūkio plotų laimi fauna.

O G.Gražulevičius apgailestavo, kad žmonės, lesindami paukščius šiltuoju metų laiku, padaro meškos paslaugą.

"Jie neieško maisto kitur, išskyrus lesyklas, – tvirtino jis. – Todėl žiemą paukščiai, neradę lesalo, nesugeba pasirūpinti savimi ir žūva. Tie žmonės, kurie lesina sparnuotuosius, turi juos maitinti visą žiemą."

G.Gražulevičius vylėsi, kad sniegas ir šalti orai neužsibus, nes anądien pamatė grįžusį vieversį.

"Gal pasižvalgęs vėl išskrido atgal, o gal parnešė pavasarį", – bandė spėlioti miškininkas.