Šiltoje aplinkoje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpėje vykusiame Venanto Butkaus knygos „Burėse – Baltijos vėjas. Buriuotojo užrašai“ pristatyme netrūko netikėtumų.

Žurnalistus traukė į jūrą

Lietuvos buriuotojų sąjungos generalinis sekretorius Linas Tamkvaitis knygos “Burėse – Baltijos vėjas. Buriuotojo užrašai” autoriui V.Butkui įteikė Lietuvos nusipelniusio buriuotojo garbės ženklą už indėlį į Lietuvos buriavimo vystymą, buriuotojų tradicijų ir vertybių puoselėjimą, ilgametį pasišventimą buriavimui. Jis tapo 28-uoju Lietuvos buriuotoju, kuria įteiktas šis ženklas.

V.Butkus jachta „Audra“, kurios kapitonas buvo Saulius Kalnėnas, su žurnalistai išmaišė Baltijos jūrą. Noru buriuoti, pamatyti Baltijos jūros šalis žurnalistu uždegdavo ne kas kitas, kai jų kolega V.Butkus.

„Man tos kelionės paliko neišdildomą įspūdį. Ir šiandien gyvenu tais vojažais jachtomis po Baltiją. Iš jų gimė nemažai siužetų marinistinės televizijos laidai „Jūros spalvos“. Peržiūriu filmuotus tų kelionių įrašus. Juos pristatau savo asmeninėje internetinėje svetainėje „Marinus Media Projects“, - įspūdžiais iš kelionių dalinosi kino operatorius ir televizijos laidų prodiusieris Juozas Mažonas. Kelionės po Baltijos jūrą jį įkvėpė pačiam įsigyti jachtą.

Ne visi žurnalistai pasiduodavo jūros kerams.

„Su Venantu Butkumi susipažinau daugiau nei prieš pusę amžiaus. Atvykęs į Klaipėdą užėjau kartą į „Lietuvos žvejo” redakciją ir pamačiau jį. Pakvietė mane buriuoti. Sugalvojo iš manęs padaryti buriuotoją. Išplaukėme į Kuršių marias. Buriuotojo iš manęs padaryti nepavyko. Kitais metais ištempė su žvejų laivu į Atlantą. Plaukiojome du mėnesius. Jūrininku manęs padaryti taip pat nepavyko. Bet pamačiau, kad Venantas neblogas žmogus. Likome draugais”, - kalbėjo žinomas Klaipėdos fotožurnalistas Bernardas Aleknavičius įteikdamas V.Butkui daugiau kaip prieš pusę amžiaus jo darytą fotoportretą.

Buriuotojų šeimų bičiulis

Perskaitęs V.Butkaus knygą “Burėse – Baltijos vėjas. Buriuotojo užrašai” jūrų kapitonas Eimutis Astikas pastebėjo – „gera knyga, daug joje yra pažįstamų žmonių. Gaila, kad daugiau kaip pusės jų nebėra tarp gyvųjų”.

Garsaus buriuotojo Osvaldo Kubiliūno žmona Onutė Kubiliūnienė teigė, kad ją visada žavėjo Venanto asmenybė. Jos žodžiais, jis yra buriavimo metraštininkas, buriuotojų šeimų bičiulis ir didžiulis romantikas.

„Venantai, ar atsimeni nuotykį Nidoje, kai po regatos visi buriuotojai vakarojo su bokalais, o mes trys nutrūktgalviai – aš, žurnalistas Lapienis ir Tu vidurnaktį nusigavome ant aukščiausios Nidos kopos. Ten pamatėme mėnulio šviesą, išgirdome tylą. Vienoje pusėje mirguliavo marios, kitoje alsavo jūra“, - kreipdamasi į V.Butkų klausė O.Kubiliūnienė.

Geru žodžiu V.Butkų minėjo ir buriuotojo Edvardo Ingaunio dukra Jūratė Kalvaitienė, kuri, kaip pati prisipažino, būdavo buriuojančių tėvų dukra, galima sakyti užaugo jachtoje.

„Venantui esu dėkinga už tai, kad jis palaikė mano tėvelį sunkiu momentu, kai jis jau nebegalėjo buriuoti. Atidaviau V.Butkaus knygai nuotraukas iš mano šeimos albumų. Džiugu, kad yra tokie žmonės kaip Venantas, kurie prisimena mano tėvų buriavimo laikus“, - džiaugėsi J.Kalvaitienė.

Sūnaus ir anūko prisiminimai

Buriavimu V.Butkus užkrėtė ir sūnų Laisvūną. Jis papasakojo tai, ką reiškė gyventi su tėčiu, kuris buvo pamišęs dėl buriavimo. Kai persikėlę į Smiltynė jie eidavo ne rinkti grybų, kaip daugelis, o bėgdavo į jachtklubą. Arba, kai sekcijoje šali indų puikavosi laivų modeliukai, o knygų lentynose daugiausiai buvo knygų apie buriavimą.

„Kai dar neskaičiau varčiau knygas ir žavėjausi laivelių su burėmis paveiksliukais. Kai pradėjau skaityti vėlgi į rankas ėmiau knygas apie laivus, nes jų buvo daugiausiai“, - pasakojo L.Butkus.

Pirmoji kelionė, kaip prisiminė, jam nepatiko – įmetė į jachtą ir liepė būti viduje - neiti ant denio. Gal tai buvo toks pirmasis jūrinis krikštas, svarstė jis? Užtat kitoje kelionėje iš Leningrado į Rygą jau pasijuto svarbiu.

„Vieną dieną, kai jūra buvo rami ir ūkanota pasodino mane jachtos priekyje ir liepė stebėti. Kai kapitonas Kudzevičius atnešė sumuštinį ir pasakė žiūrėk akylai, nes kitaip bus blogai, supratau, kad jachtoje svarbiausi žmonės yra kapitonas ir aš, o po to visi kiti“, - prisiminė L.Butkus.

Sužavėtas kelionių jachtomis L.Butkus mokėsi buriavimo mokykloje, būrė bendradarbius kelionėms jachtomis.

„Netapau užkietėjusiu buriuotoju, bet jūrinių odisėjų prisiminimai man yra vieni iš pačių maloniausių. Būriavimas man suteikė laisvės, užsispyrimo, gebėjimo bendrauti su žmonėmis“, - prisiminė V.Butkaus sūnus Laisvūnas.

Tą laikotarpį, kai senelis nuolat vasaromis būriavo prisiminė ir V.Butkaus anūkas Laurynas Sprainys.

„Laukdavome, kada senelis grįš iš kelionių, nes žinodavome, kad parveš dovanų. Man senelis visada parveždavo ką nors susijusį su žvejyba. Netapau buriuotoju, bet žvejyba užima pusę mano gyvenimo“, - sakė jis.