Verslininkas, spaustuvininkas, fotomenininkas, mecenatas – taip Saulių Jokužį apibūdintų daugelis klaipėdiečių. O senieji dienraščio "Klaipėda" darbuotojai jį vadina saviškiu, nes dešimtmetį jis čia dirbo fotoreporteriu.

Vykdė D.Bondo misijas

Laikraščio 64-ojo gimtadienio išvakarėse pakalbintas S.Jokužys tikino, kad redakcija jam tebėra lyg motinos lopšys.

– Prašom priminti, kuriuo metu jums teko dirbti "Klaipėdoje".

– Tai buvo devintas dešimtmetis, dirbau apie dešimt metų. Toks labai keistas ir dėkingas žurnalistams laikas buvo, kai iš griežtai oficialaus laikraštis tapo laisvės šaukliu ir Sąjūdžio ruporu. Man teko dirbti dar "baudžiavos" laikais, kai net fotografams buvo griežtai nurodyta, ką galima ir ko negalima fiksuoti. Kartais tai tapdavo tikromis Džeimso Bondo užduotimis. Dabar sunku net patikėti, kad fotografui Klaipėdoje buvo nevalia miesto fiksuoti aukščiau trečiojo namo aukšto. Jokioje nuotraukoje negalėjo matytis Celiuliozės kombinato kaminas, nes tai galėjo tapti orientyru priešui iš kapitalistinio pasaulio. Gaudavome tais laikais sunkiai techniškai įvykdomų užduočių. Didžiulė paslaptis buvo Klaipėdoje dislokuoti tam tikros rūšies kariuomenės daliniai, bet jų vadai per paradus būtinai stovėdavo tribūnose greta miesto valdžios. Fotografas privalėdavo padaryti taip, kad to kariškio su slaptaisiais antsiuvais ant antpečių nuotraukoje neliktų. Smagu prisiminti, kaip dariau reportažą apie žvejų darbą. Laivas vos parplaukęs į krantą, vyrai veržiasi namo pas žmonas, o aš turiu režisuoti kadrus, kaip jie neva traukia pilnus žuvų tinklus. Teko su fotoaparatu rankose gaudyti kino teatrų lankytojus, pabėgusius iš darbo vietos. Tai buvo nepakartojama ir neįkainojama mokykla. Pirmieji laisvės reportažai užbūrė netikėtai drąsiomis temomis. Fotografavau Panevėžio moterų kalėjimo vaizdus. Labai įdomus laikotarpis buvo.

Profesinis skiepas išliko

– Sakote, kad darbas redakcijoje tapo gera mokykla. Ko išmokote?

– Pirmiausia – komandinio darbo. Fotoreporteris – neatsiejamas gero žurnalisto priedas. Teko dirbti su be galo spalvingomis asmenybėmis. Senieji klaipėdiečiai dar pamena Valerijų Bucyką, kuris buvo laikomas ekonomikos guru, Aldu Vabuolu, auksinės plunksnos meistru, mokiausi iš miesto siela ir metraštininku buvusio Albino Stubros. Žurnalistika – kaip skiepas, gauni jos dozę ir lieki žurnalistas visam gyvenimui. Iš darbo laikraštyje išmokau bendravimo. Mačiau miesto gyvenimą ir jo kitimą. Mačiau, kaip tie, kurie dar neseniai dėjo gėles prie akmeninio Lenino, netrukus lipo ant statinės rėžti aistringų kalbų.

– Kokie jūsų prisiminimai apie vidinį redakcijos gyvenimą?

– Redakcija – demokratinis, kūrybinis organizmas. Bent jau mano darbo laiku žurnalistai buvo paprasti, nepasipūtę ir žinojo savo vietą. Redaktorius galėjo savo žmonėmis pasitikėti ir žinojo, kad viskas bus padaryta laiku. Santykiai redakcijoje buvo draugiški, daugelis žurnalistų redaktoriui sakydavo "Tu". Tarp žurnalistų buvo daug labai spalvingų asmenybių. Redakcijoje užaugo nemažai gerų specialistų, kurie vėliau rado sau vietą kituose leidiniuose, tokių kaip Gintaras Tomkus ar Alvydas Ziabkus. Laikas turi nuostabią savybę sustatyti viską į vietas ir nuglaistyti, nuraminti kažkada kilusius konfliktus. Darbas laikraštyje – savotiška Dievo dovana, mokslas, kurio nepajėgus suteikti joks universitetas.

– O ar jūsų darbo metais redakcijoje būta bohemos?

– Žurnalistai niekada neturėjo pernelyg daug pinigų. Žmonės konkuravo meistriškumo srityje. Pamenu, buvo tokia skatinimo sistema – vinis, ant kurios kartą per savaitę buvo kabinami geriausi straipsniai bei fotografijos. Laimėtojai sulaukdavo didžiausio kolegų pripažinimo. Tai reiškė ne tik 10 rublių priedą prie algos, bet ir pagarbą už pastangas bei talentą. Tai buvo lyg lyderio vainikas. Buvo redakcijoje ir meilės trikampių. Turėjome slaptą bunkeriuką, kur rinkdavomės neva redaktoriui nežinant. Po darbo neretą vakarą užsukdavome į A.Stubros laboratoriją gramelio padaryti. Tačiau ne degtinė čia buvo svarbiausia, o intelektualūs pokalbiai, ginčai kūrybine tema. Nė apie vieną tų, su kuriais teko dirbti, negaliu pasakyti nieko blogo, nes niekam nekišau kiaulės ir pats nesijaučiu niekieno nuskriaustas. "Klaipėdos" redakcija man – kaip gimtas lopšys.

Iš reporterio – į verslą

– Iš laikraščio fotoreporterio žengėte į verslo pasaulį. Tai buvo dar tada, kai daugelis bijojo rizikuoti.

– Išėjimas į verslą buvo logiškas žingsnis. Mačiau, kaip tada skyriaus vedėjo pareigas ėjusį Praną Martinkų bandė "išspirti" į pensiją ir nenorėjau pats sulaukti tokio laiko. Viską padariau laiku. Iš redakcijos išėjau tik su fotoaparatu rankose. Pradžioje buvo planų kurti leidybos įmonę, susijusią su redakcija, bet tai nepavyko. Džiaugiuosi, kad viskas taip pakrypo, nes, greičiausiai, dabar joje būčiau buvęs geriausiu atveju tik vairuotoju. Versle visada vyksta kova už būvį. Vėliau pas mane dirbti atėjo geriausi laikraščio ir bankrutavusios "Ryto" spaustuvės darbuotojai. Tai itin profesionalūs ir atsakingi žmonės. Nesunku suskaičiuoti mano, kaip verslininko, istoriją. Kaip tik šią vasarą minėjome trijų Lietuvos burlaivių sutiktuvių Klaipėdoje 20-metį. Tada prieš du dešimtmečius tai progai padariau pirmąjį savo darbą – atvirukų rinkinį.

– Ką jums reiškia jūsų verslas?

– Gal man ne viskas pasisekė, bet esu laisvas. Pinigai, kaip seksas – nuolat apie jį galvoji, bet stengiesi garsiai nekalbėti. Turiu tikslą užsidirbti senatvei, kad nereikėtų grumtis prie konteinerio dėl svetimo ciuciuko nesuėsto kąsnio. Dar dirbdamas laikraštyje mokiausi leidybos dalykų. Turėjau legendinį "žiguliuką", kuriuo veždavau medžiagas į spaustuvę. Tada svajojau turėti tokią spaustuvę, kad nebūtų gėda net suomiams spausdinti. Šita svajonė jau įgyvendinta.

Įkvėpimą teikia moterys

– O kaip jūsų sena meilė – fotografija?

– 12-ojo gimtadienio proga tėvas man padovanojo fotoaparatą. Jo labai norėjau. Fotografija kliedžiu ir dabar. Žinau, kas ką daro, pažįstu šios srities menininkus, domiuosi, lankau parodas, propaguoju fotomeną. Taigi meilė fotografijai niekur nedingo. Jaučiuosi pagerbtas ir įvertintas, nes esu išrinktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos nariu. Man tai didžiulė garbė. Ir dabar fotografuoju, tik esu pasirinkęs siaurą sritį – aktus.

– Aktus? Kodėl toks pasirinkimas?

– Nenoriu kovoti su prigimtimi. Jei man patinka moterys, neketinu to neigti. Moterys yra idėjų, vizijų šaltinis. Man patinka kurti ciklą "Nepažintas moters pasaulis". Labai nelengva užduotis nesuvulgarinti temos pagavus super atvirumo momentą.

– O kokie jūsų santykiai su modeliais?

– Jei nori sukurti ką nors vertinga, sesijos metu abu – ir fotografas, ir modelis išsikrauna šimtu procentų. Išeiname pavargę, lyg po ilgos distancijos kroso. Tokiame darbe tenka nugalėti fiziologiją. Dirbu ne vyrams pasidžiaugti, o taip, kad pačiam patiktų.

– Kas fotomenininkui yra didžiausias komplimentas?

– Šiemet mano parodos A.Mončio muziejuje atidarymo metu pripažintas kaip fotomeno klasikas Algimantas Aleksandravičius pasakė: "Turi savo veidą, stilių". Pats sau tą frazę iššifravau kaip tokio grando pripažinimą ir komplimentą.

Dukra tapo vertintoja

– Viena jūsų dukrų, Vaiva, taip pat tapo fotografe. Ar tai jus džiugina?

– Viena vertus, nesidžiaugiu. Tai sunkiai uždirbamas duonos kąsnis. Tenka išgyventi didžiulį emocinį krūvį. Moteriai tai nėra lengva. Kita vertus, matau, kad jai duota jausti šviesą, be to, ji negaili laiko, domisi, eksperimentuoja. Padėjau jai techninėmis priemonėmis. Suprantu, kad jai didesnė atsakomybė, tenka bėgti nuo mano šešėlio.

– Ar kaip menininkai jaučiate vienas kito įtaką?

– Bijau, turiu pripažinti, kad ji fotografuoja geriau negu aš. Esame vienas kito kūrybos vertintojai. Negaliu pasakyti, kad ji visada mane giria. Greičiausiai tik pusę mano darbų ji pagiria. Tai leidžia improvizuoti.

– Kalbate tik džiaugsmingomis gaidomis. Negi iš tiesų viskas taip gerai?

– Manyje optimizmas nepranyko, kad ir kas vyksta šalyje ir pasaulyje. Matau, kad žmonės Lietuvoje šviesėja. Suprantu, kad niekas, nei Dievas, nei Prezidentas už mus mūsų gyvenime nieko nepadarys. Džiaugiuosi gyvenimu ir tikiu, kad viskas eina tik geryn.