Ventėje atnaujinta hidrobiologinė žuvininkystės tyrimų stotis. Pastatas įdomus tuo, kad čia kažkada buvo Ventės smuklė.

Žvejų ir sielininkų vieta

Ventės rago istorija siekia gilią senovę. Žinoma, kad 1360 metais pusiasalyje buvo pastatyta kryžiuočių ordino pilis. Vieta tai nedėkinga – polaidžiai, ledonešiai, audros ardė pilį. Jos atsisakyta pastačius ir sutvirtinus Klaipėdos pilį. Bažnyčia 1705 m. perkelta į Kintus.

Ventės pilis, o vėliau bažnyčia buvo toje vietoje, kur dabar įkurta paukščių žiedavimo stotis.
Ventės smuklė pirmą kartą paminėta 1540 metais. Ji priklausė Hansui Beckeriui ir įkurta toje vietoje, kur dabar yra hidrobiologinė žuvininkystės tyrimų stotis – toliau nuo pilies ir bažnyčios, bet pakeliui į ją.

Užeigos namas prie pagrindinio kelio ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Buvo perpardavinėjamas ir išnuomotas naujiesiems sėkmę ir lengvą uždarbį gaudantiems nuomininkams.

1719 m. smuklė atiteko Rusnės pavietui ir priklausė persikėlėliui iš Kuršo Christianui Buchholzui. Nuo 1785 m. ji jau Šilutės valsčiaus nuosavybė. Atkampią Ventės smuklę lankė keliauninkai, sielininkai, medžiotojai, medžio ruošėjai ir valstybės tarnautojai. Sava ji buvo ir pamario žvejams. Juo labiau, kad netoli smuklės buvo laikina prieplauka.

Smuklė niekada neklestėjo – jos savininkai vos galą su galu sudurdavo. Būklė kiek pagerėjo iškilus Šilutei, kai Kintus su Šilutę sujungė žvyrkelis.

1837 m. pastatytas Ventės rago medinis ir vandenyje plūduriuojantys švyturiai. 1862 m. jo vietoje pastatytas rudų molio plytų bokštas, o po metų vietoje alyvos įžiebta dujų lempa. Krantinės sutvirtintos akmenų danga.

Tokių smuklių, kaip Ventėje, krašte veikė kelios. Užeigos buvo prie keltų, tiltų, pagrindinių kelių Priekulėje, Kintuose, Mingėje ir Jociškiuose. Jos pažymėtos Friedricho Schröterio 1796–1802 m. žemėlapyje ir daugelyje vėlesnių pamario planų. Ventės kampo (kyšulio) smuklė buvo krašto užeigos namų tinklo dalis.

Ventės smuklės vaizdai išliko atvirukuose. Žinomi du atvirukai su užrašais „Grus aus dem Windenburg“ (Linkėjimai iš Ventės rago). Jame keturios 1906 ir 1911 metų nuotraukos. Smuklė įvardinta kaip Beeko svečių namai. Greta pavaizduota Ventės mokykla, statyta 1903 m., žvejų reikmenų sandėlys.

Kova su vėjais ir uodais

Sovietmetis pakeitė ilgis amžius veikusios Ventės smuklės paskirtį. 1944-aisiais spalį atsitraukus krašto gyventojams, kaimelis ištuštėjo, smuklę apleido paskutinieji jos savininkai.

1948 metais įkurta Lietuvos Biologijos instituto Ventės hidrobiologinė stotis. Pastatas buvo atnaujintas, pertvarkytas – palikti tik rytinis ir vakarinis įėjimai, šiaurinis – užmūrytas, jo vietoje įstatytas langas. Pastatyta sodą juosianti metalinė tvora su gelžbetonio stulpais, degalų statinė, garažas automobiliams ir valtims. Išasfaltuotas kelias iki paukščių žiedavimo stoties.

Įkurdinto buvusios smuklės vietoje tokią stotį buvo patogu, nes šalia buvo valčių nuleidimo prieplauka. Rytiniame marių krante valčių prieplaukos apsauga nuo vėjo ir ledų sangrūdų buvusi sudėtinga. Kelis kartus mariose iš akmenų, šakų ir dumblo nuo Ventės rago pusės buvo statomos bunos, bet stiprūs vėjai, ledonešiai jas išardydavo ar užnešdavo smėliu.

Didesni žvejų laiveliai Ventės rage niekada nebuvo švartuojami. Prieplauka buvo kiek tolėliau – Šturmuose. Vieta taip pat ne itin palanki, nes jos įplauką nuolat užnešdavo smėliu.

Ventės hidrobiologinė stotis turėjo laivelį „Ventvėjis“ ir katerį „Progres“, kurie laikyti Šturmų prieplaukoje. 1998 metais papildomai įsigytas kateris „Ekologas“.

Stoties ūkio prižiūrėtoju ir laivavedžiu dirbo Juozas Rimkus (nuo 1956 m.) ir jo žmona Irena. Vėliau veiklą pratęsė sūnus Remigijus Rimkus. Dalis Ventės hidrobiologinės stoties ūkio ir pastato buvo privatizuota 1992 metais.

Teko dalyvauti keliose ekspedicijose ir dirbti šioje stotyje. Pirmą kartą lankiausi 1996 m. vasarą. Po universiteto dirbau Ekologijos instituto Jūros ekologijos laboratorijos vyr. inžinieriumi. Rugpjūtį įvyko pirmoji ichtiologinė ekspedicija. Iš tinklų narpliojome ir matavome karšius, ešerius, ir retenybes – perpeles. Gaudėme ungurius.

Dirbti buvo galima tik vasarą, kitu laiku patalpa būdavo neapšildoma. Tualetas būdavo lauke. 2000 metais gavus paramą, namo viduje įrengtas tualetas, dušas ir pirtelė.
Prisimenu, kad stotyje kambariuose siautė nesukaitoma gausybė musių. Lubos apkarstytos lipniu tepalu išteptomis dvisparnius gaudančiomis juostomis. Miegamuose tekdavo gintis nuo uodų. Dieną vaikščiodavome neišsimiegoję, sukandžiotais veidais ir rankomis. Pamaryje būdavo uodų trūklių debesys.

Nepaisant to, stotyje per ekspedicijas gyveno ir dirbo iki 10 mokslininkų. Dažnai būdavo biologai Algis Bubinas, Valdemaras Žiliukas ir Vida Žiliukienė, Daina Skripkaitė, Tatjana Overkaitė, a.a. Rimas Repečka, Linas Ložys ir Svajūnas Stankus. Dažnas svečias buvo geografas Rimas Žaromskis. Stotyje buvo nusistovėjusios tradicijos: ekspedicijos pradžia, gimtadieniai ir nuveikti darbai bei atsisveikinimai, prieš išvykstant paminimi iškeliant po taurę vyno.

Mokslinis darbas nebuvo toks jau paprastas. Pamenu vieną smulkmeną. Iš smulkiaakių tinklų rankiodavome gausybę pūgžlių. Susibadydavome pirštus, atsirasdavo žaizdelės, sutinimai, skausmas neišpasakytas – durų negalėdavome atrakinti.

Mokslinių studijų kalvė

Iš mokslinių suvestinių žinoma, kad nuo pokario Kuršių mariose atlikta daugybė įvairiausių tyrimų. 1948–1956 metais atlikti pirmieji išsamūs plačiai aprėpiantys Kuršių marių vandenų ir dugno nuosėdų tyrimai.

Pokario metais trūko maisto, todėl daugiausiai dėmesio skirta verslinės žūklės tyrimams. Taip pat vertinta pakrančių ir vandens augalijos, dugno bestuburiai, nėgių ir žuvų įvairovė, jų mityba ir galimos apsaugos priemonės.
Pagal pirmuosius tyrimus 1958 metais rusų kalba buvo išleista knyga „Kuršių marios“. Straipsnių santraukos buvo ne tik lietuvių, bet ir vokiečių kalba. Mokslininkų grupei už tyrimus ir knygą buvo suteikta Valstybės premija.

Kuršių marių tyrimai vykdyti nuolat, beveik nebūdavo vasaros, kad stotyje negyventų mokslininkai, atvykę iš Vilniaus ir Kauno mokslinių tyrimų įstaigų ir universitetų.
Buvo atliekama daug dėl pramonės veiklos atsirandančių pokyčių tyrimų. Pastačius Kauno hidroakumuliacinę elektrinę, stebėti vandens kokybės pokyčiai visame Nemune iki žemupio. Dideliu teršėju tapo Sovetsko (Tilžės) popieriaus fabrikas, kuris į Nemuną leisdavo gamyboje naudotus vandenis.

Nuo 1950 m. buvo pradėtas plėsti ir gilinti Klaipėdos uostas. Sūraus vandens prietaka šiaurinėje Kuršių marių dalyje gausiau padidėjo jau nuo 1973 m. Vykdyti tęstiniai Kuršių marių Lietuvai priklausiusios dalies vandenų ir žuvų tyrimai.

Atskiri išsamūs tyrimai atlikti po 1981 m. tanklaivio „Globe Assimi“ avarijos Klaipėdos uosto vartuose, statant 1986 metais atidarytą Klaipėdos–Mukrano (Zasnico) perkėlą. Tuo metu dėl Kuršių marių tyrimų apgintos net penkios disertacijos.

Pagrindinėse gyvenvietėse aplink Kuršių marias buvo įrengtas vandens ir oro stebėsenos stočių tinklas. 1975-aisiais Nemuno žemupio žuvims tirti pastatyta tais laikais erdvi Rusnės ichtiologinė laboratorija, kuri veikė iki 1993 metų. 1959 metais Ventėje žuvininkystės tyrimų stotis pervadinta į Lietuvos zoologijos ir parazitologijos instituto Gėlųjų vandenų laboratorijos padalinį. Ilgamečius skyriaus vadovas buvo Juozas Maniukas.

Po 1980 metų institutas pervadintas į Ekologijos institutą. Naujai įsteigtos Jūros ekologijos laboratorijos vadovais buvo Algis Gerulaitis ir Rimantas Repečka, o nuo 2010 metų – Linas Ložys.

Hidrobiologinė stotis atnaujinta parengus projektą „Jūrinio slėnio branduolio sukūrimas ir studijų infrastruktūros atnaujinimas“ – „Hidrobiologinių tyrimų laboratorijos pritaikymas studijų reikmėms“. Atnaujinus patalpas prasidėjo naujas hidrobiologinės stoties mokslinio gyvenimo tarpsnis.

Manau, kad atnaujintą Hidrobiologinę stotį būtina pažymėti atminimo lenta. Greta istorinių vaizdų pateikti žinias apie krašto istoriją ir kultūrinį gyvenimą, supažindinti su Kuršių marių gamta, ūkiu ir žuvų tyrimais.