Nepripažįsta iššūkių

Netgi nedidelę Baltijos jūros pakrantę ir palyginti seklias Kuršių marias turinčios Lietuvos gyventojų kasmet pasiglemžia didžiausių Lietuvos vandens telkinių bangos. Iškeliauja ir paprasti žmogeliai, ir turtingi buriuotojai, ir asai – laivelių kapitonai.

Ne tik jūra, bet ir Kuršių marios būna negailestingos tiems, kas meta iššūkį tinkamai nepasirengęs. Praėjusią savaitę žuvusio istoriko, kurėno kapitono Romaldo Adomavičiaus adresu daugiausiai priekaištų iš komentatorių liejosi dėl to, kad istorinės burinės valties kūrėjas ir kapitonas nevilkėjo gelbėjimosi liemenės.

Jokie priekaištai žmogaus jau nebeišgelbės. Istoriniai laivai tokie jau ir buvo, kad niekas juose net nežinojo, kas yra gelbėjimosi liemenės. Plaukė, rizikavo, be abejo, tikriausiai ir žūdavo.  

Saugumo nesilaikymo negalima pateisinti. Šiuolaikiniam labiau išlepusiam žmogui greičiausiai vertėtų užsivilkti gelbėjimosi liemenę visais atvejais. Bet ar visais atvejais tai išgelbės?

Išplaukusiems ir negrįžusiems

Tiek Kuršių marių, tiek Baltijos jūros laivybos istorijoje minima daugybė atvejų, kai bangos įveikdavo ne tik žmones, bet ir laivus.

Smiltynėje, prie pat Lietuvos jūrų muziejaus, pastatytas paminklas „Albatrosas“ į jūrą išplaukusiems ir negrįžusiems laivams ir jūrininkams. Žinomų nuskendusių Lietuvos laivų jame daugiau nei 10, žuvusių žmonių – keli šimtai.

Esame įpratę sakyti, kad tai jūros aukos. Kartu tai ir artimųjų žmonių netektis, skausmas. Jūrininko mirtis vandens platybėse nuo seno yra laikoma garbinga. Neatsitiktinai buriuotojai, kolegos tai akcentavo ir socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje reikšdami užuojautą istoriko Romaldo Adomavičiaus artimiesiems.

Nuo šiol žvelgdami į paminklą „Albatrosas“ prisiminsime ir R. Adomavičių. Jis buvo jūrininkas ne tiek pagal dokumentus, kiek dvasia, galėjęs valandų valandas pasakoti apie jūrų laivus nuo seniausių laikų.

Įspūdingi nuskendusiųjų skaičiai

Prisiminsime R. Adomavičių ir Ventėje, sustoję prie paminklo išplaukusiems į Kuršių marias ir iš jų negrįžusiems žmonėms.

Čia yra bendras visiems simbolinis kapas – paminklas su tarsi Kuršių marių pakrantėje įstrigusiu akmeniniu kurėnu. Kaip simboliška po to įvykio praėjusią savaitę, kai audringose Kuršių mariose nuskendo tikro kurėno kapitonas.

Didesnių ar mažesnių aukų Kuršių marios pareikalaudavo nuolat. Prisimenama ne viena jachta, žvejų valtis, o dabar ir kurėnas, kai jiems apsivertus į krantą grįžo ne visi, pasitaikė, kad negrįžo nė vienas.

Iš pradžių buvo manyta paminklą Ventėje pastatyti trims jauniems 21–28 metų kintiškiams Mariui Justai, Rolandui Gintalui ir Egidijui Martinkui, kurie 2009 m. spalį dingo Kuršių mariose per audrą, be liemenių valtimi išplaukę tikrinti tinklų. Jų atminimo paminklo statybai buvo rinktos aukos. 

Tačiau paminklas tapo simboliu visoms Kuršių marių aukoms. Kone kiekvienais metais kas nors nuskęsta Kuršių marių bangose.

2010 m. rugsėjį Kuršių mariose nuskendo, įtariama, per audrą iškrito iš katerio, Neringos buriavimo treneris Valerijus Mamontovas. Prieš tai 2003 m. rugpjūtį panašiai, iškritęs iš laivo, buvo nuskendęs jo brolis taip pat buriavimo treneris Vladas Mamontovas.

2011 m. spalį Kuršių mariose nuskendo iš jachtos iškritęs Visagino atominės elektrinės direktorius Šarūnas Vasiliauskas. Tų pačių metų gruodį Kuršių mariose nuskendo į jas plastikine valtimi atplaukę du šilutiškiai. 

2015 m. vasarą kartu su Kuršių mariose nuskendusia jachta į amžinybę nugrimzdo ir 66 metų marijampolietė Vida Bartninkienė.

Iškalbingi faktai yra apie bendrai vandenyje gelbėtus ir žuvusius žmones. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2017 m. visoje Lietuvoje atlikta 386 gelbėjimo darbai ir ištrauktas 131 skenduolis. 2016 m. žmonės gelbėti 439 kartus, ištraukti 156 skenduoliai. Kasmet vidutiniškai nuskęsta iki 6 vaikų.