Pereiti į pagrindinį turinį

Kūčių vakarą benamį Adomą užkasė gyvą

2015-12-29 03:00

Gyvenamosios vietos neturintis vyriškis Kalėdų šventes praleido labai neįprastai – gyvas palaidotas po žeme. Žmogus, kuriam Kūčių vakarą suėjo 34-eri, per savo gimtadienį be maisto bei vandens tik meldėsi aklinoje tamsoje ir nebesitikėjo, kad kada nors išvys dienos šviesą. Ir po penkių parų įvyko stebuklas.


 

Traktorininkas nė neįtarė, kad čia pat užverstame karo laikų bunkeryje liko žmogus. Traktorininkas nė neįtarė, kad čia pat užverstame karo laikų bunkeryje liko žmogus. Traktorininkas nė neįtarė, kad čia pat užverstame karo laikų bunkeryje liko žmogus. Traktorininkas nė neįtarė, kad čia pat užverstame karo laikų bunkeryje liko žmogus. Traktorininkas nė neįtarė, kad čia pat užverstame karo laikų bunkeryje liko žmogus. Traktorininkas nė neįtarė, kad čia pat užverstame karo laikų bunkeryje liko žmogus.

Gyvenamosios vietos neturintis vyriškis Kalėdų šventes praleido labai neįprastai – gyvas palaidotas po žeme. Žmogus, kuriam Kūčių vakarą suėjo 34-eri, per savo gimtadienį be maisto bei vandens tik meldėsi aklinoje tamsoje ir nebesitikėjo, kad kada nors išvys dienos šviesą. Ir po penkių parų įvyko stebuklas.

Vyrą palaidojo gyvą

Neįtikėtiną Kalėdų dramos istoriją išgyveno benamis Adomas, kuris atsitiktinai buvo įkalintas po žeme ir ten šaltyje be maisto ir vandens sugebėjo išgyventi bemaž savaitę.

Vyras Klaipėdoje atsidūrė prieš keletą metų. Kaip pats teigė, jis – vaikų globos namų auklėtinis, užaugęs Plungėje.

Savarankiškai gyventi nepavyko, tad jau keliolika metų jis bastosi gatvėse.

Prieš kurį laiką Adomas susirado užuovėją karo laikų gynybiniuose įtvirtinimuose, esančiuose uostamiestyje netoli Šilutės plento.

Ten kadaise vokiečiai surentė gelžbetoninius įrenginius, ant kurių stovėjo zenitiniai pabūklai, o tuos įtvirtinimus tarpusavyje jungė po žeme iškasti tuneliai, kur ir įsikūrė Adomas.

Tačiau jis nė nenutuokė, jog vieną dieną ši užuovėja taps jo paties kapu.

Vyras neslėpė, kad išgeria, nes yra šalta. Veikiausiai ne visai blaivus jis buvo ir tą rytą prieš pat Kūčias, kai teritorijoje, kurioje buvo jo bunkeris, suburzgė traktorius, turėjęs užlyginti čia esančius penkis hektarus žemės.

Šį sklypą ketinama parduoti.

Adomas, snausdamas savo guolyje, traktoriaus negirdėjo.

Traktorininkas jo taip pat nematė ir net negalėjo įsivaizduoti, kad kažkur ten kaip koks lokys savo irštvoje miega žmogus. Vienintelis išėjimas buvo užstumtas žemėmis. Benamis atsidūrė spąstuose.

Kūčios – po žeme

Vakar, gruodžio 28-ąją, kai buvo praėję keletas valandų po neįtikėtinos gelbėjimo operacijos, Adomas sėdėjo greta esančios garažų bendrijos sargo namelyje, buvo kiek aprimęs, bet jį vis apimdavo siaubas, kai prisimindavo savo košmarišką kalėdinį nuotykį.

"Gruodžio 24-ąją buvo mano gimtadienis, man suėjo 34 metai. Per tą savo gimtadienį neturėjau nė lašo vandens, gulėjau aklinoje tamsoje po žemėmis ir galvojau apie savižudybę", – pradėjo benamis.

Adomas neslėpė, kad išgyveno dėl drastiško sprendimo – jis ryžosi gerti savo paties šlapimą.

Tai jam padėjo išlikti gyvam ypač sudėtingomis sąlygomis.

Žmogus nesupanikavo ir neišprotėjo iš siaubo, tačiau jau nebesitikėjo, kad kada nors pamatys dienos šviesą.

"Laiko neskaičiavau, tik gulėjau susirietęs, stengdavausi užmigti, sapnavau labai ryškius spalvotus vaizdus. Sapnavau, kad geriu vandenį. Taip norėjau gerti, tik gerti. Kol dar turėjau jėgų, šliaužiojau tuo bunkeriu, ieškojau kito išėjimo, bet neradau. Paskui užsidengiau plastikiniu maišu, kad būtų šilčiau, ir miegojau. Tokios buvo mano Kalėdos", – siaubingą patirtį prisiminė gyvas užkastas vyras.

Šeimininko pasigedo šunelis

Apie tai, kad kažkas šioje teritorijoje planuojama daryti, Adomą įspėjo ir garažų bendrijos sargas, pas kurį šis užsukdavo persimesti žodžiu kitu.

"Aš jam sakiau: keisk gyvenamąją vietą, nes ten medžius išrovė, dar užvers kurią dieną tave bemiegantį tame bunkeryje. Pasirodo, buvau teisus. Vos galvos nepadėjo", – pasakojo sargas Edmundas.

Adomo po kelių dienų pasigedo jo bendrai, taip pat benamiai, ties užversta angos vieta blaškėsi su jais gyvenantis šunelis.

Vyrai neabejojo, kad jų draugas liko po žeme. Buvo praėjusios kelios paros nuo tada, kai dingo Adomas.

Benamiai negalvojo, kad Kalėdų šventes jis išvyko praleisti kažkur kitur, nes artimųjų neturi.

"Atvažiavau dirbti apie pusę aštuonių ryto, buvo dar tamsu, iš kur galėjau žinoti, kad ten, po žeme, kažkas gyvena? Visa tai buvo prieš Kalėdas. Šiandien, po penkių dienų, pasakė, kad reikia atkasti, nes ten gali būti žmogus. Atkasėme. Per stebuklą jis liko gyvas. Siaubas, kaip jaučiuosi, gyvūno taip užkasto būtų gaila, o čia juk – žmogus", – sunkiai emocijas tramdė traktorininkas.

Jau 43 metus traktorininku dirbančio vyro sąžinę, jei viskas būtų susiklostę kitaip, slėgtų kito žmogaus mirtis.

Kaip iš siaubo filmo

Gimė antrą kartą. Taip Adomo istoriją apibūdino jo bendrai, tie patys, kurie ir pasistengė, kad jis būtų atkastas.

"Kai mane atkasė, pagalvojau, kad jau numiriau ir papuoliau į rojų", – prisipažino Adomas.

Esą vyrai, ieškodami užkasto savo draugužio, nelabai tikėjosi, kad šis bus gyvas po penkių parų. Tačiau jam pasisekė labiau nei bet kam kitam.

"Kai jis išlindo, atrodė kaip koks zombis ar vilkolakis iš siaubo filmo, kaip koks vokiečių karo belaisvis – veidas visas juodas, tik akys baltos, paklaikusios iš siaubo. Du žmonės, kurie jį pamatė, išsigando ir pabėgo", – pasakojo bičiulio likimu rūpinęsis kitas benamis Alfredas.

Adomas, ištrauktas iš spąstų, vėl grįžo į gatvę, į medikus nesikreipė, sakė nėra sužeistas, tik gal kiek išsekęs. Stresą numalšino gurkšniais vyno.

"Tik šito žmogaus dėka esu gyvas, – tvirtino Adomas, rodydamas į likimo brolį Alfredą, – Kiti žinojo, kur esu, bet jiems svarbiau buvo butelis ant stalo, jie apie kitus dalykus negalvoja, aš jiems nerūpėjau."

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų