Žvejų kompanija birželio 28 dieną, plaukdami Minijos upe, aptiko į krantą įsikabinusį nedidelio ūgio šunį. Vyrai nelaimėlį įtraukė į valtį.

Visą kelionę į krantą šuo gulėjo nejudėdamas, matėsi, jog jis buvo itin netekęs jėgų.

Klaipėdiečiai žvejai tikino, jog šunelis atrodė itin išsekęs, todėl vyrai kėlė versiją, jog šuo tokiu būdu vandenyje mirko kelias paras.

Nugabentas į gyvūnų prieglaudą „Būk mano draugas“, šuniukas krito miegoti.

Įstaigos vadovė Galina Kučinskienė taip pat įtarė, jog šuo vandenyje galėjo kankintis ne vieną parą. Gyvūnas veikiausiai net nemiegojo, kitaip iš karto būtų nuskendęs.

Pašertas, prižiūrėtas ir atgavęs jėgas, augintinis netikėtai sulaukė šeimininkų vizito.

„Žmonės paskambino iš Pleškučių kaimo. Jie gyvena keturi kilometrai nuo tos vietos, kur šunelis buvo rastas. Žmonės jo ieškojo visur ir jau šiek tiek viltį buvo praradę. Netikėtai jie perskaitė žinutę laikraštyje „Klaipėda“ ir atpažino savo Pūkį. Jie buvo neapsakomai laimingi, suradę savo šunį“, – džiaugėsi G. Kučinskienė.

Paaiškėjo, jog šeima Pūkį augina šešioliktus metus.

„Matyti, jog šeimininkai jį labai myli. Šuniukas buvo skirtas jų dukrai, kartu jie augo. Dabar Pūkis jau senjoras. Jam tikrai buvo didelis išbandymas šis patirtas šokas ir stresas. Kodėl jis pabėgo iš kiemo, niekas nežino. Šuo senas. Šeimininkai sako, jog jis tik gulėdavo kieme dienomis“, – pasakojo G. Kučinskienė.

Netoli vienkiemio yra kita sodyba, tačiau į ją Pūkis itin retai užsukdavo. Kadangi įvykis nutiko per Jonines, neatmetama, jog šuns dėmesį galėjo patraukti poilsiaujančių prie Minijos balsai ar kitas triukšmas.

„Beje, iš karto po to, kai šeimininkai išsivežė Pūkį, paskambino vienas vyriškis ir patikino, jog pasiimtų Pūkį visam laikui į savo namus. Pasakiau, jog jis jau sugrįžo į savuosius. Abu tik pasidžiaugėme", – patikino G. Kučinskienė.