Lietuvoje originalių prabangos prekių galima nusipirkti už trečdalį kainos. Firminiais vadinamų rūbų, avalynės bei kitų išskirtinių prekių užsigeidę gyventojai jų įsigydavo pigių rūbų prekyvietėmis užmaskuotose parduotuvėse.

Statusas – nenusakomas

Pačiame Tauragės centre įsikūrusi parduotuvė viliojo ne tik vietos pirkėjus.

Čia iki praėjusių metų vidurio buvo pardavinėjami žymiais prekės ženklais pažymėti sportiniai rūbai, avalynė, kojinės, džinsai, apatiniai rūbai bei drabužiai laisvalaikiui, šiek tiek smulkių garso aparatūros reikmenų ir kitų daiktų.

Vietos žmonės neabejodami vardija ir kitas panašias parduotuves, kurių iškabose nėra skelbiama, kad čia parduodamos aukščiausios kokybės prekės iš Vakarų Europos, o kai kurios detalės verčia spėlioti, ar tai nėra pigių rūbų krautuvė.

Tačiau kvapą užtraukiančio dezinfekuotų skudurų tvaiko čia nėra. Visos prekės pažymėtos tikromis etiketėmis.

Nustebimą labiausiai kelia prekių kainos. Bent kiek nusimanantis pirkėjas negali patikėti – originalios "Hugo Boss", "Gucci", "Diesel" bei kitų garsių gamintojų prekės čia įvertintos tik trečdaliu tikrosios kainos.

Būtent todėl į Tauragę daug metų plūsta pirkėjai net iš didžiųjų Lietuvos miestų.

Teisti veš į Klaipėdą

Tokios "mistikos" paslaptis paprasta – visos šios prekės yra tikros, tačiau į Lietuvą jas atgabeno nusikaltėliai, sukūrę vagių tinklą, šlavusį prabangias parduotuves Olandijoje.

Viena tokia krautuvė, Tauragės centre prekiavusi vogtais daiktais, prieš metus buvo uždaryta, o jos savininkas iki šiol trina tardymo izoliatoriaus gultus.

Jau visai netrukus jis bus etapuotas į uostamiestį, kur Klaipėdos apygardos teisme kartu su žmona, verslo partneriu bei vaikystės draugu bus teisiamas.

Jiems inkriminuojami nusikaltimai skamba šiurpiai – prekyba žmonėmis ir poveikio nukentėjusiesiems darymas.

Nukentėjusiaisiais pripažinti aštuoni tauragiškiai, kurių vienas yra nepilnametis, kiti taip pat jauno amžiaus vaikinai ir merginos.

Tiesa, tik pusė iš viso būrio vogti iš prabangių parduotuvių į Vakarų Europos valstybes išvežtų žmonių pageidavo būti pripažinti nukentėjusiaisiais. Kiti labiau bijo savo buvusių darbdavių nei įstatymo ir pasirinko liudytojų statusą.

Rengė "darbuotojų" atrankas

Turtingas tauragiškis, turintis didelį namą, parduotuvę, važinėjęs brangiu automobiliu ir ieškodavęs socialinės rizikos grupei priskiriamų asmenų nesunkiam darbui užsienyje, vargu ar buvo pirmasis, sugalvojęs tokį verslą.

Lietuvoje yra ne vienas už panašią veiklą nuteistas asmuo.

Verslo planas buvo gudrus ir nešantis didelius pelnus, bet sykiu ir paprastas. Mieste bei jo apylinkėse jaunų, darbo neturinčių, išgerti mėgstančių, kartais ir teistų žmonių netrūksta. Pasiūlymas nesunkiai užsidirbti juos dažniausiai suvilioja.

Tiesa, "bosas" pats atrinkdavo darbui tinkamus asmenis. Kai kurie jo konkurso nepraeidavo.

Olandijoje ar kitoje senosios Europos valstybėje šių žmonių apgyvendinimu bei "darbu" pasirūpindavo parduotuvės savininko bendrininkas. Pasisodinęs į automobilį grupę vogti atvežtų žmonių vežiodavo po miestus ir miestelius.

Dažniausiai į nusižiūrėtą parduotuvę eidavo pora – vaikinas ir mergina. Moterys paprastai pardavėjoms kelia mažiau įtarimų.

Aprūpino specialiais prietaisais

Tokia "brigada" ateidavo į parduotuvę, prisirinkdavo daug prekių ir su jomis keliaudavo į pasimatavimo kabinas.

Užtenka vos kelių akimirkų lietuvių atsineštu prietaisu nuimti magnetinius prekių žymeklius. Dalį prekių mergina atiduodavo pardavėjai kaip netinkamas, o kitas susikišdavo kur tik gali ir išnešdavo iš parduotuvės.

Taip vienu apsilankymu pora vagių nugvelbia kelias prekes. Per dieną mažesniame miestelyje jie aplankydavo visas juos dominančias parduotuves.

Didesniuose miestuose toks lietuvių desantas užsibūdavo ilgiau, mažesniuose – vos kelias valandas.

Nors senosios civilizacijos šalyse parduotuvių savininkų vagys negąsdina, nes draudimo kompanijos padengia nuostolius, vagišiai paprastai nelieka nepastebėti. Tokiam netikėtumui šio nusikalstamo verslo organizatoriai taip pat pasiruošia. Jie siunčia savo žmones ne tik vogti, bet ir stebėti, ar kas nors neseka vagių.

Vos pamatę, kad parduotuves lankantys bendrininkai sekami, tokie sekliai pranešdavo žinią ir visa gauja bemat dingdavo iš tos vietovės.

Vogti šie žmonės buvo verčiami kasdien, išeiginė – tik sekmadienis, kai parduotuvės Olandijoje nedirba.

Atlygį gavo tik Lietuvoje

"Į Lietuvą keliaudavo maišai naujų, brangių prekių. Verslo organizatorius kiekvieną dieną telefonu kontaktuodavo su bendrininku Nyderlandų Karalystėje. Šis jam atsiskaitydavo, kiek ir kokių prekių pavyko pavogti. "Bosas" duodavo nurodymus, kokių dydžių bei spalvų drabužių reikia. Be to, bendrininkas raportuodavo, kuris asmuo pavogė daugiau, o kuris mažiau. Nuo to priklausė atlygis", – pasakojo Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas.

Už nusikalstamą darbą 16 tauragiškių gaudavo šiek tiek pinigų. Tiesa, mokėta jiems tik tada, kai šie grįždavo į Lietuvą. Kada panorėję gaujos nariai negalėdavo parvažiuoti, turėjo "atidirbti" už kelionę ir išlaikymą.

"Verslo" organizatorius pasirūpindavo, kad jo pasiuntiniams būtų išnuomotas būstas, tačiau dažnai šie samdiniai būdavo verčiami pasivogti maisto, higienos priemonių ir alkoholio.

Jeigu kuris pradėdavo verkšlenti, kad nebenori vagiliauti, kad bijo įkliūti vietos policijai, kad pavargo ir pasiilgo namų, atsirasdavo labai rimtų argumentų įtikinti nesiveržti namo.

Tauragės "Carito" socialinė darbuotoja Karina Remeikytė, dirbanti su nukentėjusiaisiais nuo prekybos žmonėmis, neslėpė, kad santykiai tarp vogti išvežtų žmonių buvo sudėtingi.

Socialiai pažeidžiami žmonės vienas kitam nebuvo broliai ar seserys. Jie veikiau gyveno vadovaudamiesi išlikimo instinktais, tad būta ir smurto, ir prievartos, ir kitų labai skaudžių dalykų.

Kišo pasirašyti šablonus

Pernai birželį tokią vogtų daiktų siuntą kartu su keliais namo vykusiais vogti verstais žmonėmis pakeliui į Tauragę pareigūnai sulaikė. Tada išaiškėjo visa "verslo" schema, o organizatorius atsidūrė už grotų.

Pareigūnai suskaičiavo, kad per porą metų nuo 2012-ųjų vagystėms į Olandiją buvo išsiųsta 16 asmenų. Visi jie buvo apklausti ir prabilo apie tai, kaip buvo užverbuoti, kokiomis sąlygomis buvo išnaudojami vykdyti nusikaltimus.

Netrukus juos pradėjo lankyti suimto verslininko žmona. Moteris atsiveždavo jau paruoštus vienodus visiems atsisakymo nuo ankstesnių parodymų šablonus. Dažniausiai nukentėjusiaisiais pripažintiems žmonėms telikdavo tokį tekstą pasirašyti.

Moteris graudendavo, kad liudydami prieš jos vyrą jie sužlugdys geradario verslą bei gyvenimą. O neretai buvo užsimenama apie galimas liūdnas pasekmes jiems patiems.

Pareigūnai suskaičiavo per porą metų neteisėtais būdais "verslininkų" susikrautą turtą. Kratų metu pas organizatorių rasta prabangą atskleidžiančių daiktų – "Breitling" laikrodis, kurio vertė viršija 14 tūkst. eurų.

Tie, kas sės į teisiamųjų suolą, turės atsakyti ir už dokumentų klastojimą bei tokių klastočių panaudojimą, svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimą.

Suabejojo pažeidžiamumu

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus teigimu, per porą pastarųjų metų tai yra antroji prekybos žmonėmis byla, kurioje atskleidžiama tai, kad tauragiškiai buvo verbuojami vogti užsienio parduotuvėse.

Pirmoji teismuose buvo vertinama skirtingai. Pernai spalio 17 d. Klaipėdos apygardos teismas tauragiškį, kuriam buvo pareikšti kaltinimai asmens verbavimu vogti užsienyje ir grasinimu jam, išteisino.

Prokurorų įsitikinimu, tyrimo metu buvo surinkta pakankamai medžiagos nuteisti kaltininką. Prancūzijoje vagiliauti turėjęs vyras yra pilnametis. Todėl teismas ir suabejojo, ar galima tokį žmogų priversti vogti, jį įbauginti.

Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo skundą ir pakeitė nuosprendį, paskelbęs apkaltinamąjį sprendimą.

Aukos pateko į liūną

Dažnai išgirdę panašias istorijas žmonės nesupranta, kodėl tokio verslo organizatoriai baudžiami būtent už prekybą žmonėmis. Juk vežami į užsienį asmenys žino, ką jiems ten teks veikti.

K.Remeikytė aiškina šią situaciją paprastai ir suprantamai – visi šie žmonės buvo išnaudojami ir neturėjo galimybės pakeisti šios padėties. Visi jie yra pažeidžiami, iš itin blogos aplinkos.

"Kai kuriems šių žmonių tai buvo vienintelis būdas pabėgti nuo girtaujančių savo tėvų. Daugelis jų – itin jauni, vos baigę mokyklas arba net nesimokę. Išvažiuodami į užsienį jie tik teoriškai žinojo, ką jiems teks daryti, bet nė nenutuokė, kad kiekvieną dieną teks patirti didžiulę baimę būti sučiuptiems, nesuprato, kaip jie ištvers spaudimą kasdien vogti, o jei nepasiseks, bus baudžiami. Kai kurie jų patyrė visokeriopą smurtą, – aiškino socialinė darbuotoja. – Tai lyg liūnas. Namie šių žmonių laukia skurdas ir siaubinga aplinka. Todėl jie viliasi, kad išvažiavę į užsienį sugebės ištrūkti iš to uždaro rato, bet ir vėl patenka į panašią situaciją. Visa tai gimdo ilgalaikį nerimą, depresiją, priklausomybes. Labiausiai baugina tai, kad nusikalstamo verslo organizatoriai randa aukų. Tėvai nesirūpina savo vaikais, jiems visiškai nesvarbu, kur ir ko atžalos išvažiuoja."

Nors pareigūnai teigia, kad beveik visos aukos buvo linkusios nusikalsti, socialiniai darbuotojai bando prieštarauti teigdami, kad didesnė jų dalis nebuvo bausti ir nenorėjo tapti nusikaltėliais.