Sausio įvykiai kiekvieno mūsų šalies gyventojo širdyje paliko savo pėdsaką. Klaipėdietis Raimondas Ambrasūnas įsitikinęs, kad prieš 25 metus sausio 14-ąją jį ištikusi nelaimė yra tiesiogiai susijusi su tarybinės kariuomenės priešiškumu mūsų šalies žmonėms.

Matė nubėgančius kareivius

1991-ųjų sausį R.Ambrasūnui buvo devyneri. Tada jis su tėvais ir močiute gyveno Švyturio gatvės 8-ajame name, lankė tada 5-ąja vadintą vidurinę mokyklą.

Nors praėjo ketvirtis amžiaus, jis puikiai pamena, kad sausio 14-oji buvo pirmadienis, tačiau dėl paskelbto gedulo į mokyklą eiti nereikėjo.

Tos dienos įvykius ir net detales klaipėdietis įsiminė labai gerai.

"Mano močiutė dirbo kiemsarge, mes, vaikai, padėdavome jai darbuotis. Ir tą dieną baigėme šluoti po aštuntos ryto. Mūsų kieme yra toks sandėliukas, kuriame kiemsargiai laikydavo savo darbo įrankius. Kai ėjome su bobule namo, mačiau, kad pro tą vietą prabėgo trys ar keturi uniformuoti kareiviai. Tikrai žinau, kad jie vilkėjo ne policininko, o kariška uniforma", – prisiminė R.Ambrasūnas.

Šioje gatvėje pamatyti karius tuo metu nebuvo nuostabu, mat Sportininkų ir Malūnininkų gatvių sankryžoje stovinčiame pastate buvo karių bausmės vieta – vadinamoji gaubtvachta prasikaltusiems sovietų armijos kareiviams, o kiek toliau – karinio dalinio lentpjūvė bei ūkio dalis.

Tądien Raimondo mama jam buvo palikusi rublį, kad vaikas nueitų apsikirpti.

Kaip ir buvo pratęs, vaikas patraukė kiemais, trumpindamas kelią jis pasuko pro tą patį sandėliuką, kur tą rytą matė kareivius.

Suaugusieji nepajuto grėsmės

"Už to sandėliuko pamačiau medinę dėžę. Kaip ir kiekvienam vaikui, man buvo labai įdomu. Paspyriau, dėžė atsidarė ir iškrito kapeikos. Pamenu, buvo penkių, penkiolikos nominalai. Vėliau jos mėtėsi ir mano namuose. Susirinkau tas kapeikas ir pamačiau, kad dėžė pilna keistų, man nepažįstamų daiktų. Tai buvo tokie daikteliai su sriegiais įsukimui. Mane užvaldė smalsumas, pabandžiau, pasirodo, jie susisuka vienas su kitu. Tada dar nežinojau, kad tai rankinių granatų, vadinamųjų limonkių, detonatoriai. Susukau kelis", – kiekvieną smulkmeną atpasakojo R.Ambrasūnas.

Besikrapštantį prie kariškių dėžės vaiką pakalbino kažkokia senutė, klausė, ką jis čia veikia, bet išgirdusi tradicinį atsakymą: "Nieko" nuėjo sau.

Raimondas pamatė kiemo draugą Mindaugą, pakvietė ir jį pažiūrėti keistų daiktelių.

Abu vaikai susuko daugybę detonatorių, prisikišo pilnas jų kišenes.

Berniūkščiai sumanė pasikviesti daugiau vaikų ir eiti į parką. Norėjo susikurti laužą ir pabandyti tuos keistus daiktus įmesti į ugnį.

"Vieną detonatorių mečiau į sieną, ir nieko neatsitiko. Pro šalį ėjo klasės draugo mama. Parodžiau jai, ką radau. Ji nesuprato, kas tai per daiktai, sumurmėjo, kad mes jai kažkokias vinis rodome, ir rimčiau nesureagavo. Sutikome dar vieną draugą, žiūrinėjome radinius ir laukėme namo laiptinėje ketvirto draugo, jį vadinome Ramunėle. Jis turėjo griežtą močiutę, kol nepavalgydavo, į kiemą neišleisdavo. Ramunėlės laukėme laiptinėje tarp pirmo ir antro aukšto", – iš atminties lemtingos dienos įvykius krapštė vyras.

Užtaisas sudraskė plaštaką

Buvo jau po 11 val. Į laiptinę įėjo kaimynas, jam vaikai radinių nerodė.

Kai vyras praėjo, nuobodžiaujantis Raimondas daužė į palangę detonatorius. Pirmą ir antrą kartą nieko blogo neatsitiko.

Tačiau trečią kartą vaikui suzvimbė ausyse, išjungė jo sąmonę, bet berniukas liko stovėti.

"Nepajutau skausmo. Striukės rankovė buvo ilga, nutįsusi, pamaniau, kad tiesiog susižeidžiau pirštą. O, pasirodo, sprogimas sudraskė visą plaštaką. Išbėgo draugo tėvas, nunešė mane namo. Paskui atvažiavo greitoji, policija, karininkai. Pasakiau, jog mano pilnos kišenės tokių pavojingų daiktelių. Galėjo driokstelėti net nuo jų trynimosi vienas į kitą. Netekau dešinės plaštakos. Sprogimas sudraskė visą ranką, sveiki buvo likę tik dalis nykščio ir mažylio", – skaudžiausią gyvenimo įvykį prisiminė R.Ambrasūnas.

Gyvenimas pakrypo į gera

Taip sausio 14-oji tapo antruoju jo gimtadieniu.

Vėliau namiškiai ir kiemo draugai ne kartą kalbėjo, jog šis nuotykis galėjo baigtis kur kas liūdniau, galėjo žūti keturi vaikai, nes berniukai buvo prisigalvoję liūdnai galėjusių pasibaigti pramogų.

Gydytojai padarė, ką galėjo, tačiau vaikui teko amputuoti didžiąją dalį plaštakos. Vyras iki šiol jaučia pirštus, kurių neturi.

Devynmečiui tada teko ne tik iškęsti operacijas, gulėti ligoninėse, bet ir išmokti viską daryti kaire ranka.

Šis įvykis radikaliai pakeitė jo gyvenimą. Kol mokėsi mokykloje, teko patirti nemažai patyčių.

Būdamas paauglys R.Ambrasūnas įjunko lankytis pas automobilius garaže remontavusį kaimyną. Smalsų berniuką šis žmogus išmokė ne tik vyriškų darbų, bet ir pasitikėjimo savimi.

Kur kas sunkiau buvo jau suaugusiam jam įtikinti darbdavius, kad gali dirbti nė kiek ne blogiau nei bet kuris kitas sveikas žmogus.

Atkaklus vyras ne kartą siūlėsi dirbti bandomąjį laikotarpį be atlygio, kad tik darbdavys įsitikintų jo gebėjimais ir kompetencija.

Dabar vyras yra puikus informacinių technologijų specialistas, turi šeimą ir porą mažylių.

"Manau, ši nelaimė pakreipė mano gyvenimą į gerą pusę. Mano dabar jau amžinatilsį tėvukas smarkiai išgerdavo. Jei nebūčiau sužeistas, kas žino, gal ir aš būčiau nelabai gerais keliais nuėjęs, – svarstė savo vaikystės nuotykį vertindamas vyras. – Po to įvykio man Naujųjų metų fejerverkai kelia siaubą, mano šeimoje pripažįstamos tik šaltosios ugnelės, o visos petardos ir pirotechnika atrodo siaubingai pavojingi dalykai."

Nenorėjo pyktis su kariškiais

Tąkart miesto teisėsaugos pareigūnai aiškinosi įvykio aplinkybes, bet kaltų taip ir nerado. Tyrimas buvo nutrauktas nenustačius kaltininko.

Niekas iš tuo metu uostamiesčio teisėsaugos struktūrose dirbusių asmenų nepamena šio atvejo.

Tuometis prokuratūros vadovas Ignas Laucius, policijoje tarnavęs Dainius Smatavičius, Lietuvos saugumo pagrindus kūręs Algirdas Grublys neprisiminė bendravimo su sovietų kariais, kurių tyčia ar netyčia pamesti granatų detonatoriai galėjo ne tik sužaloti, bet pražudyti ne vieną vaiką ar suaugusįjį.

Pats R.Ambrasūnas ir jo artimieji įsitikinę, jog po Sausio įvykių sovietų kariai tyčia pametė pavojingus sprogmenis, ant dėžės padėjo smulkių monetų, kad priviliotų vaikus.

"Kas dabar bežino, kiek panašiai sužeistų ar kitaip nukentėjusių žmonių buvo. Viską užgožė 14 žuvusiųjų Vilniuje. O dar prisiminkime tą įtampą tarp dar nepripažintos Lietuvos pareigūnų ir sovietų kariuomenės, kuri mūsų šalyje buvo iki 1993 m. Visi stengėsi užglaistyti bet kokius incidentus, nekelti jokių pretenzijų, kad būtų išvengta kraujo praliejimo. Bet karas yra karas. Ir dabar kariaujančios šalys gamina žaislus su sprogstamomis medžiagomis, tyčia, kad vaikai žūtų ar būtų sužaloti", – įsitikinęs R.Ambrasūnas.

Dabar Vilniuje gyvenantis vyras kasmet minint Sausio įvykius dar kartą gyvai išgyvena ir savo paties nelaimę.

Šio atvejo nepamiršo ir jo draugai.

Kažkuris bendraudamas su Raimondu socialiniame tinklalapyje prisiminė, kaip policininkai juos klausinėjo apie sprogmenis, o jie, gerai nesuvokdami grėsmės, slėpė pavojingus radinius.

Po daugelio metų vaiko sužalojimo faktą prisimenantys žmonės nebežino šios nelaimės priežasčių.

Kažkas dar kalba, kad sprogmenis berniukas rado laiptinėje, čia juos esą buvo padėjęs buvęs kariškis, nepatenkintas vaikų keliamu triukšmu.

Šiame name tikrai gyveno buvusio kariškio šeima, tačiau R.Ambrasūnio mama niekada netikėjo, kad jis būtų galėjęs vaikams pakišti sprogmenis.

Kaimynai puikiai sugyveno ir žmonių tautiniu ar ideologiniu požiūriu vieni kitų neskirstė.