Pietūs svarbiau už klientą

Savaitgalį lankiausi Palangoje. Kurorte jau nebeliko vasariško šurmulio. Pagrindinėmis miesto gatvėmis vaikšto vienas kitas žmogus. Susidaro įspūdis, kad, pasibaigus sezonui, dar tebedirbantys prekeiviai tų kelių poilsiautojų nelaiko žmonėmis. J.Basanavičiaus gatvėje norėjau nusipirkti kavos. Priėjau prie vietos, kur ja prekiaujama. Stoviu, laukiu ir stebiu, kaip pardavėjas pietauja – lapnoja kiaušinienę. Kadangi laukti, kol atkreips į mane dėmesį, teko ilgai, tai jau geriau būčiau apsisukusi ir nuėjusi kur kitur kavos nusipirkti, tik, deja, nebuvo kur. Po kiek laiko pardavėjas pakėlė akis į mane ir sako: „A norėsi ko nors?“. Maždaug, ko čia pietauti trukdai. Taip ir norėjosi atšauti: ne, aš čia tik šiaip stoviu, kad galėčiau pasigrožėti, kaip tu valgai. Visas susiraukęs įpylė man kavos. Pasijutau tikrai nekaip. Jei taip aptarnauja visus žmones, tai iš kur toje Palangoje rudenį gali būti poilsiautojų.
Vaida

Apleistame pastate – netvarka

Baisu žiūrėti, kas darosi prie Švyturio gatvės 6-ojo namo. Aplink benamių gultai sudėti, visur šiukšlės, nešvara, sklinda dvokas. Šalia šio apleisto pastato yra odontologijos kabinetas, skalbykla, mokyklos stadionas, nauji gražūs gyvenamieji namai. Viskas apžėlę krūmais, didžiule žole. Kažkas turėtų tai sutvarkyti – išvaikyti girtuoklius ir užsandarinti apleistą namą.
Aleksandra

O galėjo būti muziejus

Perskaičiau V.Matučio publikaciją „Jūrinės bendruomenės netektis“ (2013 09 02, „Klaipėda“). Jame rašoma, kad pirmojo Klaipėdos uosto kapitono Liudviko Stulpino namas iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos perduotas Valstybinei augalininkystės tarnybai. Keista. Negi uostas, tokia turtinga organizacija, negali išlaikyti namelio, įrengti jame jūrinio paveldo ar paties uosto muziejų. Man tai netelpa galvoje.
Ričardas

Neįpylė grietinės

Užėjau į kepyklą, esančią prie buvusio prekybos centro „Vaikų pasaulis“, nusipirkti pilstomos grietinės. Atsinešiau savo indelį. Tačiau pardavėja atsisakė į jį pilti grietinę. Aiškino, kad taip negalima. Esą grietinę turiu pirkti kartu su jų indeliu. O jis kainuoja 0,20 lito. Kodėl kiekvieną kartą aš jį turiu pirkti? Negi sunku grietinę įpilti į mano atsineštą indą? Pavyzdžiui, naujajame turguje pardavėjai įpila grietinės į atsineštą indelį. Ten man paaiškino, kad greičiausiai kepykloje į atsineštą indą nepila, nes nori užsidirbti. Nuo kiekvieno parduoto indelio esą uždirbama po 10–15 centų.
Antanas

Ant pėsčiojo – gatvės bala

Automobilių vairuotojams derėtų būti šiek tiek kultūringesniems. Kai tik palyja, spėk žiūrėti, kad koks nors chuliganas tavęs neaptaškytų nuo galvos iki kojų. Kai kurie, pamatę einantį arti gatvės pėsčiąjį, specialiai greitį padidina. Į panašią situaciją patekau Panevėžio gatvėje, laukdama maršrutinio taksi. Visa laimė, kad spėjau tolėliau nuo gatvės pasitraukti. Automobilis parlėkė didžiuliu greičiu, o visas vanduo iš gatvės pliūptelėjo ant šaligatvio. Jei nebūčiau spėjusi pasitraukti, visos mano kojos būtų šlapios. Automobilių vairuotojai turėtų pagailėti pėsčiųjų, ypač lietingu oru, ir važiuoti normaliu greičiu arba bent jį prilėtinti susigretinę su pėsčiuoju. Juk tikrai niekas nenorėtų sėdėti visą dieną darbe šlapiomis kojomis.
Vitalija