Peržiūrėjau didžiausiu save vadinančio portalo interviu su Sauliumi Skverneliu. Prisipažinsiu, buvo gėda žiūrėti. Toli gražu nesu "valstiečių" ir premjero rėmėjas, tačiau tai, ką mačiau, buvo itin nemalonu. Kažkokia mergaitė tardytojos balsu visą laidą kvotė į studiją pasikviestą žmogų, stengėsi "sudirbinėti". Norėčiau pasakyti, kad jei jau pasikvietei ką nors į svečius, į studiją, tai elementarus padorumas verstų pagarbiau elgtis su svečiu. Dabar gi žurnalistė, matyt, mėgdžiojo Ritą Miliūtę, kalbėjo lediniu balsu, bet jai buvo vis tiek dar labai toli iki R.Miliūtės. Tai buvo šlykštu. Kilo ir klausimas, kam jaunai mergaitei apvalūs akiniai? Įtariu, kad dėl įvaizdžio. Šaunu atrodyti rimtai, bet reikėtų ir elgtis solidžiai, o ne vėjavaikiškai.

Romas

Reikėtų dirbti ne Lietuvoje

Perskaičiau straipsnį apie V.Putiną įsimylėjusią Vydūno mokyklos pedagogę (A.Dykovienė, D.Janauskaitė. "Pamoka pavirto farsu?", "Klaipėda", 2020 02 11). Teisingai pasakė šios švietimo įstaigos direktorius, kad pas mus yra žodžio laisvė, ir visi gali kalbėti ką nori. Vis dėlto mokytoja turėtų nedirbti Lietuvos mokykloje, sąžiningiau būtų darbuotis Rusijoje. Negalėčiau imti algos iš valstybės, kurios nemyliu, o gal nekenčiu.

Dmitrijus

Tokių Klaipėdoje yra ne vienas

Manau, teisingiausiai pasakė M.Laurinkus, kad nereikia kovoti prieš nueinančią kartą. Ir ką gi tokio baisaus pasakė ta mokytoja? Nieko. Tegul garbina ji tą V.Putiną, šitokių Klaipėdoje yra ne vienas, tačiau absoliuti dauguma mąsto tikrai ne taip.

Rima

Sovietmetis – tai kalėjimas

Gerbiami "Klaipėdos" skaitytojai, noriu paviešinti klausimą, kuris man seniai neduoda ramybės: ar žmogus, kuris liaupsina sovietmetį, gali būti psichiškai sveikas? Mano nuomone, ne. Žmonės dar niekad taip gerai Lietuvoje negyveno, kaip dabar. Pati kelis dešimtmečius gyvenau sovietmečiu ir labai gerai atsimenu tuos bepročių laikus. Tai buvo nesibaigiantis siaubas, visuotinis liūdesys, "ubagystė", valstybė buvo kaip kalėjimas. O kaip kitaip galima jaustis, kai tave uždaro ir neišleidžia?

Nijolė