Jonas iš Martyno Mažvydo alėjos nusivylęs klaipėdiečiais, kurie švenčių išvakarėse tingi ar nenori papuošti savo namų.

"Valdžia šįmet pasistengė – miestą išpuošė, gražias egles pastatė. Jaučiama šventinė nuotaika, – "Kokteilio" skaitytojas negailėjo gerų žodžių už miesto grožį atsakingiems Irenai Šakalienei ir Liudvikui Dūdai. – Tačiau pačių miestiečių languose – nykuma. Kiek žvalgiausi, nepastebėjau nė vieno žiburėlio, jokios girliandos ar papuošalo. Būtų labai gražu. Suprantu, vyrai alų geria, tačiau ką veikia moterys, vaikai?"

Kūčių vakare – riešutų magija

Dar ne taip seniai Kūčių vakaras buvo neįsivaizduojamas be riešutų, kruopščiai rinktų rudenį ir taupiai valgytų advento laikotarpiu, kad užtektų žiemos šventėms.

Riešutas buvo nepamainomas patiekalas ant stalo, vertinga dovana artimiesiems, dažnas eglutės papuošalas ir... likimo pranašas. Iš riešutų Kūčių vakarą burdavo ir jaunimas, ir senjorai.

Prasidėjus karo žygiams, be riešutų neišsiversdavo nė vienas karys. Pamažu jie pradėti laikyti sveikatos, stiprybės ir energijos simboliu.

Nenuostabu, kad riešutai tapo ir vienu pagrindinių Kūčių patiekalų. Kaip ir kiti ovalios formos patiekalai, saulėgrįžos metu jie nešė žinią apie sugrįžtančią saulę ir šviesos pergalę prieš tamsą. Ne tik gamtoje, bet ir gyvenime.

Tad ilgainiui riešutai buvo įtraukti ir į Kūčių vakaro burtų tradicijas. Dažniausiai tam buvo naudojami graikiniai bei lazdyno riešutai.

Pasibaigus Kūčių vakarienei, motinos berdavo riešutus ant vaikų galvų. Labiausiai pasisekdavo tam, kuris daugiausia jų sugaudavo. Vadinasi, kitais metais gyvens turtingiau.

Didžiausia laimė buvo rasti arba gauti dovanų keimerį – kevalais suaugusį dvigubą riešutą. Jis simbolizavo itin sėkmingą ateitį ir derlingus metus. Kūčių naktį keimeris būdavo dedamas po pagalve, o Kalėdų rytą – į piniginę. Tikėta, kad tuomet kitais metais nepristigs turtų ir pinigų.