"Kokteilis" nesidomi politika, tačiau savaitgalį pasiekusios naujienos iš kaimyninės valstybės sudomino net apolitiškąją "Klaipėdos" dienraščio skiltį.

Ilgametis ir, regis, amžinasis Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka prasitarė, kad nė vienas iš trijų jo sūnų nenorės būti šalies galva.

Kaimynas neslėpė, kad jo dienos nėra labai įtemptos, tačiau, jei reikia, problemas sprendžia šeštadienį ir sekmadienį.

Anot A.Lukašenkos, prezidentas turi būti patyręs, išsilavinęs ir, svarbiausia, sugebėti galvoti.

"Blogas tas vadovas, kuris nesutvarko situacijos, o ją "nustumia" pavaldiniams. Tuomet bėda vaikšto po instancijas, sprendimas nepriimamas", – pabrėžė Batka.

"Kokteilio" klausimas

Jei jau taip sunku būti prezidentu, kodėl Lietuvoje beveik visi veržiasi juo būti?

Pasižvalgius po Lietuvos istoriją

Trumpiausiai mūsų valstybės prezidentu buvo Jonas Staugaitis. Jis aukščiausias šalies vadovo pareigas ėjo vieną dieną – nuo 1926 m. gruodžio 17-osios iki gruodžio 18-osios. Išvakarėse, po karinio perversmo, prezidento regalijos buvo atimtos iš Kazio Griniaus, o gruodžio 19 d. valstybės minkščiausiame soste vėl įsitaisė Antanas Smetona.

Kuklusis vadovas

K.Grinius, būdamas prezidentu, nesinaudojo tarnybiniu transportu, į kaimą svečiuotis važiuodavo pakeleivingomis mašinomis.

Ūkininkavo netoli Klaipėdos

O štai antrasis Lietuvos prezidentas (1920–1926 m.) Aleksandras Stulginskis, kai pasitraukė iš politinio gyvenimo, nuo 1927 m. įsikūrė netoli Klaipėdos – Jokūbave. Šioje 20 km nuo uostamiesčio esančioje Kretingos rajono gyvenvietėje nusipirko dalį dvaro bei žemių ir ūkininkavo iki 1941 m. Būtų čia gyvenęs ir toliau, tačiau okupacinė valdžia prezidentą ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Vėliau A.Stulginskis keletą metų dirbo Komijos autonominėje respublikoje sandėlininku. Į Lietuvą grįžo 1956-aisiais.