Lankantiesiems garsųjį Žemaitijos miestelį – Salantus daug metų akis bado pačiame centre apleistas dviejų aukštų pastatas.
O svečių, kad pamatytų neogotikinę, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinę, su trisiene apside, dvibokštę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, pastatytą 1911 m., aplankytų Orvydų sodybą, pasistiprintų "Pakalnutėje", atvyksta iš visų Lietuvos kampelių ir net Latvijos.
"Kokteilį" stebina apatiška Salantų miesto seniūnijos pozicija. Pastatas vaiduoklis, užkaltomis durimis ir išdaužytais langais šiurpinantis svečius (vietiniai gyventojai jau pripratę) dešimtmetį, o gal net ir ilgiau, yra prieš rūmus kitoje gatvės pusėje, kur įsikūrusios dvi seniūnijos (Salantų bei Imbarės), policija ir net biblioteka su paštu.
"Kokteilio" pozicija
Žemaičiai yra drąsūs žmonės – jiems nebaisūs jokie pastatai ir jokie vaiduokliai.
Turistams iš Latvijos
Salantų apylinkėse žmonės gyvena nuo Žalvario amžiaus. 1556 m. paminėtas Skilandžių dvaras ir miestelis. Nuo 1638 m. Skilandžiai tapo Salantais, kurie po 30 metų gavo miesto, o gyventojai – miestiečių statusą.
XIX a. beveik viskas Salantuose ir jų apylinkėse priklausė prekybininkams žydams ir amatininkams protestantams.
1995 m. Salantai neteko miesto teisių, liko tik Salantų ir Imbarės seniūnijų centras.
Tai bent ištikimybė
Viduramžiais dauguma karių, kurie saugojo Didžiąją kinų sieną, niekada gyvenime nepalikdavo savo tarnybos posto. Jie gimdavo, vesdavo, mirdavo ir būdavo palaidojami sienoje.
Linksmieji tirščiai
Įkaušęs vyrukas Salantuose įėjo į barą ir kurį laiką spoksojo į vienintelę ten sėdinčią moterį. Po kurio laiko priėjęs prie jos bandė apsikabinti. Stryktelėjusi dama trenkė.
– Maniau, kad tu – mano žmona. Atrodai visai kaip ji, – pralemeno vyriškis.
– Tu persigėręs, nepakenčiamas, nieko vertas! – riktelėjo moteris.
– Keista. Ir šneki tu visai kaip ji.
Naujausi komentarai