"Kokteilis" sulaukė prasmingo teksto, kurį atsiuntė Dainora. Praėjusį šeštadienį buvo pradžia, o šiandien – likusioji teksto dalis.

Ateina laikas, ir tu nustoji

Pradedi trokšti abipusio jausmo. Iš artimųjų ir iš savęs. Bet pirmiausia iš savęs. Jau kyla ranka ir veriasi burna, kad iš įpročio aprėktum ar suduotum, bet sekundei sustoji, kad rastum jėgų naujam pasirinkimui. Sakai: "Man sunku dabar pripažinti ir netgi pamatyti tavo tiesą." Eini ne ten, kur nėra problemų, o ten, kur aiškiau ir giliau.

Leidi sau pykti ant žmonių, bet nustoji jiems keršyti žinodama, kad visata susitvarkys geriau už tave.

Kalbi iš širdies, ir staiga tave pradeda girdėti. O jeigu širdis tyli, tu irgi tyli. Mažiau abejoji savo tiesa, išlieki matanti ir girdinti. Atsakai už savo nuomonę, ir tau jau nebeįdomu įrodinėti savo teisumo. Nustoji ieškoti išorinio orientyro ir absoliučios tiesos. Pradedi susieti vidinį pasaulį su išoriniu, pati nustatydama sąlyčio tašką.

Nustoji nuvertinti tuos, kurie tau nepatinka. Ieškai būdų iš to išaugti. O svarbiausia – nustoji nuvertinti ir gėdinti save.

Gali išbūti šalia kito žmogaus. Perklausti, paaiškinti dar kartą, pripažinti, kad esi neteisi. Nustoji kankintis ir kaltinti save, kad pargriuvai, o tiesiog atsikeli, pasipurtai ir eini toliau. Jau žinai, kad pasitikėdama savo prigimtimi, tu per laiką gali išgyventi bet kurį jausmą. Pradedi suprasti, kad sėkmė, kūryba, tėvystė – tai kelias, kupinas klaidų, kurios turi vienokią ar kitokią kainą. Tu įgyji patirties ir tęsi toliau. Klaidos nustoja mušti taip skaudžiai, nes jos nebelekia tiesiai į tavo veidą iš įtemptos iki maksimumo timpos, kurią sukūrė tavo pačios perfekcionizmas.

Visa tai kada nors ateina. Geriau anksčiau negu vėliau. Geriau su tokia patirtimi, kuri, net jei ir paliks randus, bet neužmuš. Nuvils, bet ne iki ribos. Pasiims jaunystę, bet padovanos sugebėjimą palaikyti formą. Ir mėgautis savo branda.

Česka (397 719; tikra tiesa: moteris – tai ašis apie kurią visi sukasi)