Prie Mažeikių, Kurmaičių kaime, per Ventos upę "permesti" du geležinkelio tiltai – naujas ir senas. Naujuoju rieda traukiniai, o senasis stūkso aprūdijęs. Iš abiejų upės pusių dar tebestovi rytų ir vakarų sarginės.

Žmonės šneka, kad iki šiol ten vakarais galima išvysti kareivių vaiduoklius, išgirsti šūvių garsus.

"Girdėjome garsus, tarsi kažkas būtų viduje, bildesį. Pro langelį pamatėme kažkokį sunkiai įžiūrimą atvaizdą. Paskui į mane kažkas metė akmenį. Jis atskriejo iš tos pusės, kur matėme keistą atvaizdą. Gerai, kad spėjau pasilenkti, – tvirtino košmarą patyrusi mergina.

Ir toliau pasakojo šiurpius potyrius: "Atrodė, kad mane kažkas smaugia. Pradėjo trūkti oro, riedėti ašaros. Atrodė, lyg kažkas mane laikytų. Tikrai šito niekam nelinkėčiau. Ten labai baisu".

Pirmasis tiltas per Ventą šioje vietoje buvo pastatytas 1904–1905 m., kai tiesė geležinkelio liniją iš Liepojos (Latvija) į Romnus (Ukraina).

Anksčiau tiltas vadinosi Pumpurų tiltu, nes buvo netoli Pumpurų geležinkelio stoties.

Pirmojo pasaulinio karo metu rusai, kaudamiesi su vokiečiais, tiltą susprogdino. Kiti šaltiniai tvirtina, kad tai padarė vokiečiai, 1915-aisiais traukdamiesi į Ylakius.

Būnant prie tilto vaiduoklio akivaizdu, kad karo metu jo strateginė svarba buvo itin didelė. Sarginėse yra atsparios keturių aukštų ugniavietės, ant stogų pastatyti bokšteliai. Kurie, matyt, buvo kulkosvaidžių lizdai.

Vietos gyventojai nelabai tiki vaiduokliais, numodami rankomis, jog tai atvykėlių pasakos.

"Esu buvusi ant to tilto naktį. Niekas ten nesivaidena. Nebent vėjas papučia arba žvėreliai sukrebžda. Ir viskas", – juokėsi moteris, gyvenanti netoliese.

Tačiau ne visi vietiniai juokiasi. Yra tokių, kurie sąmoningai aplenkia vadinamąjį "Vaiduoklių slėnį" – mistišką vietovę, likusią po Antrojo pasaulinio karo – žudynių ir žmonių kankinimo vietą. "Tikiu, kad ten nejauku. Viena ten nesilankau", – prisipažino kurmaitiškė.