Į Šatožironą, Prancūzijoje, į specialių festivalį "Raudona meilė" praeitą savaitgalį suvažiavo šimtai raudonplaukių praleisti laiko su žmonėmis, kurie yra tokie pat, "kaip jie". Analogiškas sambūris kasmet šaukiamas ir Nyderlanduose. Pasirodo, juokeliai apie raudonplaukius vis dar gajūs, ir jiems dėl to skaudu. "O keista". Taip stebėjosi intelektualusis "Kokteilio" agentas H., geru žodžiu vis menantis garsiąją Šerloko Holmso bylą "Raudonplaukių lyga". Minėtą poną labai nustebino, kad šiais spalvotais laikais kam nors dar rūpi kito žmogaus plaukų spalva. Juk dabar gatvėje ko tik nepamatysi – ir žalių, ir mėlynų, ir violetinių šukuosenų. Tad ryškiai raudonas ar oranžinis kuodas šiame spalvų margumyne nūnai atrodo netgi banalus. Todėl ponas H. labai stebėjosi, kokią nuoskaudą gali jausti tikrieji raudonplaukiai, kai jie tiesiog baigia pranykti šiame moderniame egzotiškų galvų raibulyje. Pono H. manymu, jie turėtų didžiuotis ir džiaugtis, kad jiems nereikia savo ševeliūros dirbtinai marginti, kad būtų madingi.

Gatvės turgelyje

– Sakykite, čia jūs tapėte šitą paveikslą?

– Taip.

– O kiek kainuoja?

– 200 eurų.

– Cha, galima pamanyti, kad jūs prieš šimtą metų numirėte.

Radijo žinios

Trumpai apie esminius įvykius.

Kultūra – siaubas.

Politika – purvas.

Sportas – gėda.

Plėšrūno instinktas

– Čia jūsų žiurkė lakstė po kiemą?

– Tai ne žiurkė, o švelniakailis, amerikietiškas taksiukas.

– Nesvarbu, mūsų katė pamanė, kad žiurkė.