2006 metų pasaulio čempionatas Japonijoje. Ką tik Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė patyrė skaudų pralaimėjimą, pro žurnalistus nuleidę galvas praeina patyrę ir visame pasaulyje žinomi krepšininkai. Sustoja tik komandos naujokas, dvidešimties metų Mantas Kalnietis, kuris su ašarom akyse dėl pralaimėjimo kaltino kone vieną save, nors ieškant kaltų jo pavardė būtų pačioje sąrašo apačioje.

Dėl kirkšnies problemų rungtynes su britais Hjustone praleidęs įžaidėjas papasakojo apie savo vasaras rinktinėje, pasirašytą ir nutrauktą sutartį su „Benetton“ bei savo didžiąją aistrą - futbolą.

Trūksta energijos ir ugnies

- Praleidai draugiškas rungtynes su britais dėl sveikatos problemų. Kokia tavo sveikata dabar?

- Buvau pasitempęs kirkšnį - tai mano silpnesnė vieta. Šiandien (pirmadienį - aut. past.) pirmą kartą sportavau ir viskas buvo gerai. Tikiuosi sudalyvauti rungtynėse su rusais.

- Vieni kalba, kad laiko dar yra, kiti jau gerokai nerimauja. Kurioje tu pusėje?

- Aš gal per vidurį. Laiko ne tiek ir daug, bet mes nepanikuojame. Vaizdas, bent jau treniruotėse eina į gerą pusę. Iš pradžių gavome didelius krūvius, dabar jie sumažėjo. Tuo pačiu negalime galvoti, kad viskas ateis nieko nedarant.

- Daugelis žaidėjų rinktinėje vienas kitą pažįsta labai seniai. Kodėl taip ilgai užtrunka atgaivinti tuos žaidybinius ryšius?

- Atrodo, kad daug metų kartu žaidėme, bet yra kažkokių pakeitimų, be to, ne taip seniai visi kartu susirinkome. Pasiteisinimų gali būti daug, bet manau, kad mums reikia tos teigiamos energijos. Iš šono pastebėjau, kad mums trūksta energijos ir ugnies akyse. Dabar atrodo, kad dirbame darbą ir vargstame, o reikia paprasčiausia žaisti, mėgautis žaidimu ir viskas bus gerai.

- Ar tau dabar tęsiasi praėjęs sezonas, ar ta pertrauka pasijautė?

- Taip, tai labai keista, bet kartu džiaugiuosi, kad gana neblogai pailsėjau ir nuo visko atsiribojau. Esu jaunas, organizmas krūvius turbūt atlaikytų, bet traumos ir nuovargis pirmiausia prasideda galvoje, tad svarbiausia pailsėti psichologiškai. Anksti užbaigėme LKL seriją, tad poros savaičių poilsio tikrai pakako.

Gyvenimas aukštyn kojomis

- 2006 metais debiutavai Kauno „Žalgiryje“. Tais pačiais metais Antanas Sireika pakvietė tave į Lietuvos rinktinę, kuri žaidė pasaulio čempionate Japonijoje. Panašu, kad tuomet tavo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

- Taip, nes iš pradžių žaidžiau antroje Lietuvos lygoje ir tada mane pakvietė į „Žalgirį“ - tai buvo kažkas nerealaus. Iki šiol esu dėkingas treneriui Sireikai už tai, kad davė man gerą postūmį ir pripratino mane prie tikro vyriško krepšinio - taip, gyvenimas iš tikrųjų apsivertė aukštyn kojomis.

- Ar pagalvodavai, kaip tavo karjera klostytųsi, jei ne pakvietimas į „Žalgirį“?

- Niekada nežinai, kas būtų, jeigu būtų. Gal būtų reikėję važiuoti į silpnesnę LKL komandą ir ten velnias žino kaip būtų. Darbas tikrai ne visur vyksta, gal būčiau ne taip tobulėjęs, nepasiekęs to lygio - sunku pasakyti. Džiaugiuosi, kad atėjau geru metu į gerą vietą.

- Japonijoje komandos lyderiais buvo Linas Kleiza ir Arvydas Macijauskas. Kaip jautiesi tarp šių ir kai kurių kitų krepšininkų, kuriuos iki tol matei tik per televizorių?

- Aišku buvo keista, bet diskomforto tikrai nejaučiau. Man žmonės visi lygūs ir nebendrauju su jais kitaip, jei tai žvaigždės ar panašiai. Man nepatinka, kad krepšininkus laiko pasikėlusiais. Tu gerai darai vieną darbą, o kitas žmogus - kitą. Su visais stengiuosi bendrauti taip pat.

- Po pasaulio čempionato A.Sireika buvo atleistas, o ateinančius dvejus metus į rinktinę nepapuolei. Kaip tuomet jauteisi?

- Aišku norėjosi žaisti rinktinėje. Nuo 2006 metų visos vasaros mano buvo rinktinėje, dirbau visose stovyklose, tik tiek, kad 2007 ir 2008 į komandą nepapuoliau. Tuo metu pykau, pykau ir ant savęs, nes norėjosi įrodyti, kad esu vertas rinktinės. Paskui pykčio nebelaikiau, pykau tik tuo metu. Dabar pasižiūriu, kaip tuo metu žaidžiau - man labai daug ko trūko. Panašiai ir „Žalgiryje“ - tuo metu sėdėjau ant suolo, nes Collinsas ir Popovičius tuo metu buvo vieni geriausių gynėjų Europoje. Pykdavau, kad nežaisdavau Eurolygoje, bet dabar pasižiūriu, kaip tada žaidžiau, ir suprantu, kodėl nežaidžiau.

- Ar nebuvo skaudžiau 2009 metais, kai buvai pakviestas į rinktinę, bet galimybių pasireikšti visiškai neturėjai?

- Buvo smagu, kad patekau į rinktinę. Aišku norėjosi žaisti, bet toks buvo trenerio sprendimas. Tą vasarą turėjau traumą ir šiokių tokių bėdų, todėl taip ir išėjo. Džiaugiausi patekęs, bet buvo apmaudu, kad rinktinei nepasisekė.

- Dar po metų visą sportinį pyktį išliejai Turkijoje?

- Taip, galima sakyti, kad trijų metų nesėkmes rinktinėje nuplovė geras čempionas Turkijoje.

Patirtis ateina su metais

- Kaip ramaus būdo jaunuolis susitvarkydavo su daug vyresniais ir patyrusiais krepšininkais?

- Nemanau, kad esu ramus, gal tik taip atrodau. Iš tikrųjų, atvirai sakant, nesusitvarkydavau, nes tokie ir būdavo mūsų rezultatai. Metams bėgant pripranti prie tų žaidėjų, žinai kaip prie jų prieiti - vienam reikia pasakyti griežčiau, kitą - nuraminti. Turi jausti kiekvieną žaidėją komandoje. Tas ateina su metais. Būdavo sunku - kartais rėkaudavau ir be reikalo.

- Kalbėdami apie tave ekspertai šneka apie veržlumą, greitį, metimus, bet rečiau apie atakų organizavimą ir komandos valdymą.

- Aišku turiu silpnų vietų, stengiuosi jas tobulinti. Po truputį po truputį pats save pagaunu, kad atsiranda daugiau patirties. Tarkime, darant derinį pastebi, kad ne visi žaidėjai sustoję savo vietose. Anksčiau jau pradėdavai tą derinį daryti, o žaidėjai dar negali, o dabar kartais išlauki ir sustatai visus į vietą. Labai daug ko galima mokytis, ypač turint rinktinėje Šarą, kai matai, kaip jis viską daro.

Nutraukta sutartis su „Benetton“

- Prieš kelis metus per vienas iš draugiškų rungtynių Kaune Šarūnas Jasikevičius atėjo palaikyti rinktinės su Kalniečio pavarde ant nugaros. Ar pačiam tai buvo malonu?

- Per varžybas nekreipiau dėmesio, bet aišku, kad buvo labai smagu.

- Prieš trejus metus apie tave buvo nemažai naujienų. Tai pasirašei sutartį su „Benetton“, tai likai „Žalgiryje“, tai atleidai agentą ir t.t. Ar gali papasakot, kas tuomet vyko?

- „Žalgiryje“ buvo visiška krizė, sakė, kad jis išnyks. Buvo atvažiavęs „Benetton“ prezidentas, susitarėme dėl kontrakto, aš jį pasirašiau. Labai sunku paaiškinti, ir pats dabar nelabai gerai pamenu, bet esmė tokia: buvau pasirašęs, bet paskui paprašiau agento, kuris su „Benetton“ prezidentu buvo geri draugai, kad tą sutartį nutrauktų. Taip išėjo, kad turėjau du kontraktus, kai supratau, kad klubas išliks, pasakiau, kad noriu rinktis „Žalgirį“, nes turiu, kur tobulėti, čia ir Eurolyga, ir viskas. Agentas su tuo nesutiko, todėl suradau naują. Šis peržiūrėjo popierius ir pasakė, kad kontraktas su italais negalioja. Visi grasino diskvalifikacijomis, o agentas pasakė, kad jei nori, kreipiamės į FIBA, reikia tik išlaukti, nes jokių įstatymų nepažeidei. Nebuvo nei medicininio patikrinimo, po kurio kontraktas įsigalioja, nei paleidžiamojo rašto iš „Žalgirio“. Nebuvo gerai, kad pasirašiau tą kontraktą, bet teisiškai nieko nepažeidžiau.

Džiaugiuosi, kad nepaisant visų grasinimų, kad nežaisiu, nepabijojau ir problemą išsprendėme.

- Kokia dabar tavo situacija „Žalgiryje“?

- Turiu galiojančią dvejų metų sutartį.

- Tarpsezonyje visada būna nemažai kalbų, tarp jų ir apie tave. Ar pats paskaitai apie tai?

- Atsiverti pažiūrėti, kas vyksta krepšinio pasaulyje ir pamatai.

- Ar tave sudomintų kokie nors didžiųjų klubų pasiūlymai, ar porą metų dabar nenori apie tai galvoti?

- Šiaip tai būtų visai įdomu. Aišku, turiu kontraktą, bet būtų įdomu pabandyti ir užsienyje. Tuo pačiu, jei Kaune bus gera komanda, liksiu ir padėsiu, kuo galėsiu.

Patinka Europos krepšinis

- Krepšinio ekspertai, kalbėdami apie Lietuvos krepšininkus, galinčius patekti į NBA, visąlaik mini tave. Ar kada nors turėjai galimybių ten patekti?

- Daug kas man sako, kad mano stilius tiktų NBA, bet šiuo metu apskritai apie klubinį sezoną negalvoju - visos mintys apie rinktinę. Mėgstamiausias NBA įžaidėjas? Jei atvirai, nelabai seku ir žiūriu NBA. Man daug labiau patinka Europos krepšinis. Europoje patinka tie įžaidėjai, kurie daro rezultatą - Diamantidis, Teodosičius, Šarui dar taip pat ne saulėlydis.

- Kas, tavo manymu, skiria elitinį įžaidėją, nuo tiesiog gero ar dar tobulėjančio?

- Paskutinėmis minutėmis jie imasi iniciatyvos, priima gerus sprendimus ir sugeba nulemti mačo baigtį.

Aistra - futbolas

- Visur pabrėži, kad esi futbolo aistruolis. Ar spėji pasižiūrėti Europos čempioną?

- Spėju labai nemažai, nes laikas mums labai patogus. Tvarkaraštis leidžia pažiūrėti visas varžybas. Palaikau Vokietiją, kartu su Linu Kunigėliu juokiamės iš tų, kurie palaiko Angliją.

- Bet Anglijos Šarūnas Jasikevičius palaiko „Manchester United“, o tu - aršiausių priešų „Liverpool“ komandos fanas.

- Nieko, daug žodžių, daug pjautynių. Renkamės kartu, žiūrime futbolą, juokiamės vienas iš kito komandų. Galiu dar kartą pabrėžti, kad labai sergame už Lietuvos futbolą, nors futbolininkai galvoja, kad mes pasikėlę. Einame į varžybas, norime kad sektųsi mūsų rinktinei.

- Šiemet įgyvendinai savo svajonę - apsilankei Čempionų lygos finale. Kokį įspūdį paliko „Bayern“ ir „Chelsea“ rungtynės?

- Tai buvo kažkas nerealaus. Atmosfera Miunchene ir pačiam stadione. Net sunku nusakyti, tą reikia pajausti - krepšiniui dar tikrai iki to toli. Reikia išsikviesti taksi į stadioną, niekas nevažiuoja, jautiesi kaip filmuose apie pasaulio pabaigą - žmonės bėgioja pirmyn atgal ir nesupranta, kur jie bėga. Visas miestas absoliučiai gyvena tik tuo - visos gatvės mėlynai raudonos.