Olimpinis čempionas Šarūnas Marčiulionis tvirtina, kad iš 2011-ųjų Europos čempionato Lietuvos krepšinis nieko negaus.

- Su Algimantu Paviloniu kūrėme FIBA-Europa, tačiau kūdikis išsigimė. Išėjo taip, kad pagimdėme tokį drakoną, kuris mums dabar kelnes mauna. Užuot mums padėjusi, FIBA-Europa mus melžia, - interviu portalui sportas.info sakė Š.Marčiulionis. - Tai baisus išsigimimas, aš to tikrai nesitikėjau. Bet viskas praeis, tik gėda, kad čempionatą organizuoja įvairūs plaukikai, treneriai... Į čempionato organizavimą nėra įtrauktas nė vienas krepšininkas. Aš pats esu išmestas iš pasirengimo čempionatui grupės. Už ką? Nė pats nežinau... Europos čempionatas eis ir praeis kaip sloga. Bet kokie bus jo rezultatai, kai už mokesčių mokėtojų pinigus reikės susimokėti 15-20 mln. litų... Krepšinis nieko negaus.

- Ką manote apie dabartinę Lietuvos krepšinio situaciją?

- Manau, kad pamatai, tradicijos labai geros. Būtų gėda netęsti jų. Lietuva pasaulyje - ne dvylikta ir ne penkiolikta, jai nereikia žaisti kvalifikacijoje, kad patektų į pasaulio ar Europos čempionatus. Tai viena pirmųjų šalių. Galiu prisiimti atsakomybę už tuos žodžius, kad mes padėjome pagrindus tam, kad Lietuva patektų į geriausių krepšinio šalių pasaulyje penketuką. To neišnaudoti - nusikaltimas. Kitas dalykas - požiūris į krepšinį. Visi sėdi, laukia rezultatų, bet niekas nenori auginti jaunimo. Valdžios požiūris į akademijas ir mokyklas nulinis. Visi nori nusifotografuoti su krepšininkais, juos pasitikti su ąžuolų vainikais, o puoselėti vaiką, jį užauginti? Kiek yra jaunimo, kuris žlugo, nenuėjo iki didžiojo krepšinio? Šimtai. Krepšinis - viena iš nedaugelio sričių, kurioje esame vieni geriausių pasaulyje, kur sulaukiame tiek dėmesio ir turime didelę auditoriją. Niekam - nei Vilniaus miestui, nei šalies vyriausybei - per 18 metų nepakilo ranka paremti akademijos. Akademijas galima suskaičiuoti ant pirštų, tai unikalus dalykas, o visiems nusispjauti. Aš drąsiai kalbu apie save, nes miesto požiūris nulinis. Kartais numeta kaulą. Gerai, kad yra rėmėjų, bendrovių, žmonių, suprantančių viso to reikšmę. Ačiū jiems. Jie padeda mums išgyventi.

- Kuo skiriasi jūsų laikų krepšinis ir dabartinis?

- Krepšinis dabar fiziškesnis, daugiau kontakto, tačiau įdomu, kad grįžtama prie pradų. Atsisakoma derinių, skaičių ir grįžtama prie elementarių dalykų, kuriuos mokėjome mes. Žaidimas vienas prieš vieną, prasiveržimas, situacijos skaitymas - toks žaidimas, kokį gali net gatvėje išsiugdyti. Didysis krepšinis grįžta prie seno modelio, kuris nepakeičiamas.

- Kuriam jaunajam krepšininkui, žaidžiančiam Lietuvoje, prognozuotumėte gerą karjerą?

- Jonui Valančiūnui. Jis turi duomenis, viską, ko reikia geram krepšininkui. Manau, Rimas Kurtinaitis labai teisingai elgiasi leisdamas jam žaisti.