Sezonui įsibėgėjus prie Kauno „Žalgirio“ trenerių štabo prisijungusiam Sauliui Štombergui „Žalgiris“ reiškia itin daug.

Žaisdamas šioje komandoje žalgirietis 1999-aisiais į viršų kėlė Eurolygos taurę, o „Žalgiryje“ praleisti metai įsirėžė giliai atmintin. Mintimis apie darbą trenerių štabe jis pasidalino su jaunuoju „Žalgirio“ žurnalistu Sauliumi Gabertu.

- Treneri, kaip sekasi dirbti „Žalgiryje“? Kokias būtent pareigas atliekate, būdamas trenerio asistentu?

- Sekasi neblogai. Stengiuosi padėti vyriausiajam treneriui kiek galima daugiau. Treneris paveda man kai kuriuos dalykus – spręsti komandos problemas, analizuoti priešininkus, ruošti taktikas.

- Su kokiomis problemomis tenka susidurti būnant trenerio asistentu?

- Būna įvairių, tačiau smulkių problemų. Šis darbas yra specifinis. Dirbame su įvarių charakterių žmonėmis. „Žalgiris“ – lyg šeima, čia irgi visko atsitinka.

- Kaip pradėjote savo trenerio karjerą?

- Kai pabaigiau savo krepšinio karjerą, buvau Kaune. Sulaukiau pasiūlymo treniruoti vaikus, vėliau tapau trenerio asistentu ir atsidūriau „Žalgiryje“.

- Kaip pasikeitė „Žalgiris“ nuo tų laikų, kai jūs buvote žaidėjas?

- Na, daug kas pasikeitė. Nauja salė, rūbinės, prietaisai. Pasikeitė ir žaidėjų profesionalumas, taip pat stipriai pakito taisyklės.

- Grįžkime į jūsų krepšinio karjeros pradžią. Kaip ji prasidėjo?

- Krepšinį pradėjau žaisti būdamas aštuonerių metų. Nors buvau išbandęs daug sporto šakų, man geriausiai sekėsi krepšinis. Mano kelias į „Žalgirį“ buvo sunkus. Teko daug dirbti, stengtis. Čia patekti nėra taip lengva. Įdėjau daug pastangų, laikiausi griežto rėžimo ir tai davė vaisių.

- Kurioje komandoje, kaip žaidėjui jums buvo geriausia?

- Manau tai buvo ta komanda, kurioje vieni kitus supratome. Tai buvo tas „Žalgiris“, kai laimėjome Eurolygą. Tai buvo komanda, kurioje užtekdavo tik žvilgsnio ir mes jau žinojome, ką turime darytį.

- Kuri pergalė jums brangesnė – Europos čempionato auksas, ar Eurolygos taurė?

- Visi trofėjai yra saldūs. Visada yra smagu džaiugtis pergale. Žinoma, pasitaikydavo, kad pasieki finalą ir praloši, bet su laiku pralaimėjimai užsimiršta, o pergalės lieka.