Pralaimėjimas Makedonijos krepšininkams – skaudus ir apmaudus. Tačiau geriau košmaro pabaiga nei košmaras be pabaigos. Reikia pripažinti, kad Makedonijos rinktinė žaidžia be pralaimėjimų, jeigu neskaičiuosime atsitiktinio tritaškio nuo lentos, kuris lėmė pergalę rusams paskutinę rungtynių sekundę.

To nepavyko padaryti mūsų rinktinei, kuriai viskas nesisekė per Europos čempionato ketvirtfinalio dvikovą.

Ypač buvo matyti, kad jaunas treneris nesugebėjo susitvarkyti su labiausiai patyrusiu, bet išsekusiu žaidėju, kuris su kiekvienomis rungtynėmis vis daugiau nei leidžia jo galimybės „žaidimą ėmė ant savęs.“ Rezultatas – turime tai, ką turime.

Filosofija, taikyta viso parengiamojo laikotarpio metu, kad kortų lošėjas toks pats sportininkas, kaip ir rinktinės žaidėjas – neteisinga ir pasibjaurėtina. Juk reikia kada nors gyvenime pasirinkti, kitaip graudžiai verksime kaip praeityje verkė Fiodoras Dostojevskis ir jo šeima, kaip šiandien verkia rinktinė ir visa Lietuva.

Šiandien tampa visiems aišku: sportas – tai ir kultūra, ir nepriklausomybė Lietuvai. Apgaulės fone visur – politikoje, ekonomikoje, istorijoje – sportas, kurį iškrypėliai kaip ir futbole nori paversti šou bizniu, yra vienintelis švarus atokvėpis ir jį reikia ginti. Tai paskutinė tvirtovė, kurios mes neturime atiduoti.