Po susitikimo su Kauno miesto savivaldybės meru, kuris organizavo savo veiklos šou, aš supratau, kad teisingai vykdau savo sprendimą – kaip ir anksčiau, žadėjau perduoti „Žalgirio“ klubą veteranams. Nes melagiai, kurie viešai skelbia, kad jie už „Žalgirį“ ir nori jam padėti, bet nepadeda vien dėl to, kad klubas yra nuosavas, ieško priežasčių, kaip nesilaikyti tų pažadų.

Savivaldybė, prisidengusi jai advokataujančiomis personomis, aiškina, kad negali padėti „Žalgiriui“, nors su juo yra pasirašiusi trejų metų sutartį kasmet skirti po 5 mln. litų. Prisidengdami, kad čia yra mokesčių mokėtojų pinigai, jie nevykdo įsipareigojimų komandai, bet drąsiai tuos pinigus švaisto visokiems projektėliams, nešantiems pelną valdininkų kišenei. 

„Žalgirio“ arena kainavo 167 mln. litų, iš kurių po 50 mln. skyrė Vyriausybė ir Europos Sąjunga, o 67 mln. prisidėjo miesto savivaldybė. Mūsų  investicijos į „Žalgirio“ areną buvo 29,5 mln. litų. Dalis šių lėšų skirta tam, kad arena galėtų kokybiškai funkcionuoti. Per tuos trejus metus, kai įsigijome „Žalgirio“ klubą, į jį investavome apie 140 mln. litų. 2012 metų skaičiavimais, arenos išlaikymui metams skiriama apie 10 mln. litų, o savivaldybė koncesijos mokesčio sumoka tik 2,4 mln. litų. Mes turime išlaikyti ne tik „Žalgirio“ komandą, bet ir areną, investuoti į jos valdymą bei renginių kokybę.

Ne tik tokie žaidėjai kaip Paulius Jankūnas, Rimantas Kaukėnas, broliai Lavrinovičiai, bet ir tinkamo lygio legionieriai, treneriai reikalauja jų meistriškumą atitinkančių atlyginimų. Mes laikomės minimalaus biudžeto. Palyginus su Eurolygos „Top 16“ grupėje žaidžiančiais klubais, jis mažesnis 2-3 kartus, o palyginus su Maskvos CSKA – net keturis kartus. Nepaisant to, „Žalgirio“ komanda aukščiausiuose krepšinio ešelonuose garsina Kauną, Lietuvą ir yra pavyzdys kitiems klubams.

Jei mes nusileisime iki dar mažesnio biudžeto, prarasime ir „Žalgirio“ gerą vardą, ir žiūrovus.

Vienintelis dalykas, kas liko iš Lietuvos kultūros, – lietuvių kalba ir Lietuvos istorinis simbolis „Žalgiris“, kurį Vakarai ir jų politiniai provokatoriai nori sunaikinti ir ištrinti iš mūsų istorijos. „Žalgiris“ jau ne kartą stovėjo ant bedugnės krašto. Prieš trejus metus jį galėjome prarasti. Įsigydamas šį legendinį klubą ir padengdamas visas jo skolas, tikėjau, kad ne man vienam svarbus ir brangus šios komandos likimas, žmones vienijantis „Žalgirio“ vardas.

Tikraisiais krepšinio fanais aš neabejoju. Eilinį kartą skaudu dėl žmonių, stovinčių prie Kauno valdžios vairo, kurie nuolat netesi duotų pažadų.