Tenka rizikuoti
Į iškvietimus skubantiems specialiųjų tarnybų darbuotojams tenka viršyti leistiną greitį ir pažeisti Kelių eismo taisykles.
Kad greičiau pasiektų nelaimės vietą ar ligonį, greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobiliai turi užsitikrinti pirmumą kelyje, tačiau jiems toli gražu ne visada padeda įjungti švyturėliai ir garsinis signalas. Kartais tokios lenktynės su laiku baigiasi avarijomis. Paradoksalu, bet tie, kurie važiuoja gelbėti gyvybių, patys negali jaustis visiškai saugūs.
Apskaičiuota, kad Lietuvoje GMP automobilis, nepertraukiamai eksploatuojamas 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, įvairiomis oro sąlygomis skirtingo pravažumo keliais vidutiniškai per metus nuvažiuoja apie 75 tūkst. km. Natūralu, kad, esant tokiai didelei ridai, nutinka ir nenumatytų situacijų.
Kaskart GMP automobiliui Lietuvoje patekus į rimtą eismo įvykį, keliamas klausimas: ar pakankamai garantuotas saugumas salone esantiems paramedikams ir pacientams? Pagal Nyderlandų fizinės saugos instituto atliktą tyrimą, 69 proc. avarijų, į kurias patenka GMP automobiliai, patiriami šoniniai smūgiai. Pagal saugumo reglamentą, oro pagalvės prie paramedikų sėdynių salone neprivalomos ir jau vien dėl to yra net 90 proc. tikimybė jiems avarijos metu patirti vidutinio sunkumo galvos sutrenkimus.
Į iškvietimus skubantiems specialiųjų tarnybų darbuotojams tenka viršyti leistiną greitį ir pažeisti Kelių eismo taisykles.
Statistika nedžiugina
Pastarąjį pusmetį Lietuvos žiniasklaidoje buvo aprašoma nemažai nelaimingų atsitikimų, kuriuose GMP automobiliai susidūrė su kitomis transporto priemonėmis.
„Molėtų rajone į GMP automobilį įsirėžė girto vairuotojo „Škoda“, „Klaipėdoje greitosios ekipažas patyrė avariją“, „Gimdyvę vežę greitosios pagalbos medikai pateko į avariją, po kurios prireikė pagalbos keturiems žmonėms“ – tokios antraštės pernai mirgėjo lietuviškuose portaluose.
Saugaus vairavimo mokymus specialiojo transporto vairuotojams rengiantis automobilių ekspertas Vitoldas Milius įsitikinęs, kad GMP automobiliai dažnai į avarijas patenka todėl, kad kiti eismo dalyviai – nepakankamai atidūs.
„Kiek tenka susidurti, specialiojo transporto vairuotojai yra profesionalūs ir patyrę, tačiau nuolat jaučia stresą. Kartu su komanda pasirūpinę pacientu, jie paskubomis sėda prie vairo ir turi žaibiškai įvertinti visas aplinkybes. Natūralu, kad jiems kyla didelė rizika patekti į avariją. Todėl svarbu maksimaliai apsaugoti paramedikus ir pacientus“, – teigė V.Milius.
Reikalingos investicijos
Ekspertas atkreipė dėmesį, kad specialieji automobiliai į didesnės rizikos grupę patenka dėl važiavimo paskirties ir specifinio sankryžos kirtimo būdo, todėl šoninis susidūrimas daug dažnesnis nei kitų eismo dalyvių.
GMP automobilių projektavimo, bandymo, naudojimo ir įrengimo reikalavimai yra griežtai reglamentuojami. Jų viduje esančios įrangos tinkamumas ir saugumas privalo būti išbandytas specialiais testais, tačiau praktinė rizika akivaizdžiai viršija numatytą reikalavimuose.
Kai kurie gamintojai šias problemas sprendžia tenkindamiesi minimaliais reikalavimais. Yra ir tokių, kurie stengiasi rūpintis medikų saugumu.
Rizika: avarijos atveju pacientą gali sužaloti ir įranga, kurios salone yra itin daug ir įvairios. / Vytauto Liaudanskio nuotr.
„Projektuojant ir testuojant GMP automobilius remiamasi galvos traumos kriterijumi. HIC – tai smūgio stiprumo matmuo, nurodantis linijinio pagreičio, kurį galva gali toleruoti, dydį ir trukmę, ir naudojamas galvos traumoms prognozuoti nelaimingų atsitikimų atvejais. Jei nustatyta HIC vertė siekia bent 1 000, tikimybė žmogui avarijos metu patirti vidutinio sunkumo galvos sutrenkimą siekia 90 proc.“, – aiškino „Profile Vehicles Oy“ įmonių grupės pardavimų direktorius Karolis Šimkus.
Ši žinoma suomių bendrovė jau 40 metų gamina specialiojo transporto priemones ir jas eksportuoja į visą pasaulį.
Švyturėliai ne visada matomi
Apskaičiuota, kad, GMP automobiliui patyrus šoninį smūgį ir nesant šoninių oro pagalvių, HIC vertė siekia net 1 100–1 300. Visai kiti rodikliai, jei automobilyje greta abiejų paramedikų sėdynių yra įmontuotos oro pagalvės, turinčios atskirus daviklius ir šoninio smūgio atveju išsipučiančios. Tokiu atveju HIC vertė sumažėja beveik dešimt kartų ir rizika žmogui patirti vidutinio sunkumo galvos sutrenkimą nukrinta iki vos 5 proc.
GMP automobiliai standartiškai turi ir kitą saugos įrangą – aiškiai matomus švyturėlius iš priekio ir iš galo, kažkiek pastebimus ir 45 ° kampu. Specialistų nuomone, būtent švyturėlių matomumui iš šono skiriama per mažai dėmesio. Neretai kiti eismo dalyviai, važiuojantys į juos 90 ° kampu, supranta, kad tai skubantis specialiosios paskirties automobilis, tik privažiavę per arti. Todėl jų stabdymo impulsas suveikia per vėlai, ypač prieblandos ar nakties metu.
Pažangesni gamintojai į GMP automobilius integruoja 360 ° apšvietimo sistemą, dėl to švyturėliai tampa matomi iš visų pusių.
„Šios papildomos priemonės – šoniniai švyturėliai ir šoninės oro pagalvės – labai prasmingos“, – įsitikinęs V. Milius.
Pažangesni gamintojai integruoja 360 ° apšvietimo sistemą, dėl kurios automobilio švyturėliai tampa matomi iš visų pusių.
Sužaloti gali ir daiktai
Kita svarbi vieta GMP automobilyje – paciento zonoje esantys šoniniai apdailos elementai. Prie jų tarsi lego detalės pritvirtinamos lentynėlės, laikikliai, medicininė įranga ir kt.
Kuo daugiau atskirų dalių, tuo didesnė tikimybė avarijos metu joms atitrūkti ir sužeisti salone esančius žmones. To išvengti padeda vientisų, aptakių apdailos detalių, neturinčių aštrių briaunų, įmontavimas. Be to, yra ir kiek netikėtų aspektų.
„Kuo GMP automobilio salone daugiau integruotos įrangos, tuo daugiau įvairių briaunų ir didesnė taršos tikimybė. Žinant, kad automobilio pacientai nuolat keičiasi, didėja rizika plisti bakterijoms ir virusams. Todėl svarbu, kad GMP transporto salonai būtų lengvai išvalomi ir būtų kuo mažiau vietos kauptis nešvarumams. Taip užtikrinamas maksimalus sterilumas“, – aiškino K. Šimkus.
Dažna eismo įvykių priežastimi tampa kliūties patekimas į vadinamąją akląją zoną.
„Daugumoje naujų lengvųjų automobilių įrenginys, leidžiantis gerai matyti akląją zoną, yra įprastas. GMP automobiliuose tai nėra savaime suprantamas dalykas. Akląją zoną fiksuojančios kameros gali būti papildomai montuojamos virš vairuotojo ir keleivio durelių“, – aiškino pašnekovas.
Tokios kameros, anot jo, padeda ne tik lekiant plačiais keliais, bet ir manevruojant siauromis kiemų gatvelėmis, neapšviestomis vietovėmis, kai reikia privažiuoti arti kelkraščio ar šaligatvio bortelio.
Kenčia nugaros skausmus
Į iškvietimus skubančių paramedikų darbą sunkina įvairių daiktų kėlimas, nešimas, dėliojimas, tempimas. Be neštuvų su pacientu, jiems tenka nešti nelengvus medicininius krepšius, kilnoti deguonies balionus.
„Suomijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad nemažai nedarbingumo lapelių paramedikams išdalijama būtent dėl didelių svorių kilnojimo sukeltų nugaros ar kitų kūno vietų skausmų“, – pasakoja K. Šimkus.
Šią problemą įmanoma palengvinti, nes yra keletas apgalvotų sprendimų. Pavyzdžiui, patogiame medikui aukštyje įtaisytas medicininis krepšys, kurio prireikus nereikia kelti, o tiesiog lengvai paimti. Dar viena inovacija – elektra valdomi neštuvai, kuriems įstumti į GMP automobilį nebereikalinga fizinė žmogaus jėga.
„Ergonomiškai suprojektuota darbo vieta – kai įranga lengvai pasiekiama ir ją naudoti reikalingos minimalios fizinės pastangos. Tai yra vienas pagrindinių faktorių, padedantis medikams tinkamai atlaikyti visą jų pamainos laiką ir žaibiškai reaguoti į kylančias ekstremalias situacijas. Lietuvoje šioje srityje daug ką būtina tobulinti, o planuojant automobilių parko atnaujinimą reikėtų atsižvelgti į kitų šalių gerąją praktiką“, – įsitikinęs K. Šimkus.
Naujausi komentarai