Nei tamsios nakties, nei pelkės gūdumos nepabūgo keturmetė belgų aviganė Lota  ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patruliai, sulaukę miške pasiklydusių senolių pagalbos šauksmo. Po sėkmingos dviejų uogautojų gelbėjimo operacijos ir kinologas, ir jo ugdytinė atrodė apgailėtinai – iš miško jie išniro „pasipuošę“ kibiais dagių ir varnalėšų žiedais, kurie  skaudžiai gėlė šunelio kūną.

Tačiau kinologas Dalius Valančiauskas ir jo Lota, nors ir pavargę po 10 kilometrų klampojimo pelke, buvo nusiteikę puikiai. Gerą nuotaiką užtikrino jų triūso vaisiai – dviejų moterų džiaugsmas, kad šaltą naktį nereikės drebėti gūdžioje pelkėje.

Policijos budėtojai 73 metų šiaulietės telefono skambučio sulaukė spalio 9-ąją apie 19 val. Moteris pranešė, kad ji iš ryto su drauge automobiliu atvažiavo į Rėkyvos mišką spanguoliauti ir pasiklydo. Pagal jos pasakojimą pareigūnams pavyko nusistatyti apytikrę moterų palikto automobilio stovėjimo vietą. Du policijos ekipažai su tarnybiniu šunimi atvyko į Šiaulių rajone esantį Vikurių kaimą ir, pakalbinę vienos sodybos gyventojus, surado jų paliktą automobilį, sužinojo, kuria kryptimi jos nuėjo į mišką.

Apie 19.30 val. patruliai įžengė į mišką. Tamsos siena ir aplink telkšantys pelkės vandenys pareigūnų ir jų ištikimo belgų aviganio judėjimą apsunkino. Tik prožektorių šviesa tamsoje skynė kelią ir padėjo juo brautis pro brūzgynus. Vienas patrulių ekipažas nuėjo į vieną pusę, o Patrulių rinktinės mobiliojo būrio vyriausiasis patrulis Ruslanas Popovas ir Kinologų būrio vyresnysis patrulis D.Valančiauskas su avigane Lota – į kitą.

Pareigūnai su moterimis palaikė ryšį telefonu ir vis teiravosi, ar jos girdi įjungtas automobilių sirenas, tačiau pasiklydėlės atsakė, kad kažkas lyg ir girdėti, tačiau garsas išsisklaido miške, ir jos visai nesuvokia, iš kur jis sklinda. Patruliai moterų prašė nesiblaškyti ir iš vietos niekur nejudėti.

D. Valančiauskas suprato, kad jo keturkojė užuodė žmogaus kvapą, nes nepaliaujamai pradėjo jį tempti viena kryptimi. Lota su didžiule jėga veržėsi pirmyn, tad pareigūnams teko risčia bėgti paskui ją, saugantis kad ji neįpultų ir neprasmegtų pelkės vandenyje. Po kokių 5 km maratono mišką skrodžiantis Lotos lojimas pranešė, kad ji pasiklydėles aptiko.

„Tokios besidžiaugiančių žmonių euforijos man dar nėra tekę matyti“, – pasakojo D. Valančiauskas. – Tuo ir motyvuoja mūsų, kinologų, darbas, kad žmones tenka gelbėti dažnai iš labai kritinės situacijos. Jei operacija sėkminga, tai teikia didelio džiaugsmo“.

Tačiau po šio džiaugsmo proveržio moterų ir pareigūnų laukė netikėtumas, o Lotai teko nauja užduotis – išvesti žmones iš miško, mat išsikrovė pareigūnus prie automobilio parvesti turėjusio navigacijos įrenginio maitinimo šaltinis. O be jo orientuotis miško tamsoje – neįmanoma. Tada keturkojui vėl buvo duota užduotis ieškoti žmonių – policijos pareigūnų, kurie buvo nuėję kita kryptimi ir kurie, sužinoję, kad moterys rastos, laukė ateinančių kolegų miško kirtavietėje. Lota su užduotimi susidorojo puikiai – brūzgynais nuklampoję dar penkis kilometrus pareigūnai ir moterys išvydo jų laukiantį policijos ekipažą.

„Lotos kailis buvo padengtas dagiais ir varnalėšomis, tik akys tarp jų žibėjo", – su užuojauta apie savo keturkoję bičiulę pasakojo kinologass. Kitą dieną Lotos laukė grožio procedūros, po kurių jos kailis atgavo ankstesnį blizgesį.