Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nurodydamas, kad dėl patirtos traumos kaltas pats pirkėjas, kuris jau tada, kai prekė buvo surenkama suprato, kad instrukcijos lietuvių kalba nėra, tačiau informacijos lietuvių kalba neieškojo ir sąmoningai priėmė sprendimą naudotis paspirtuku neperskaitęs jo naudojimosi instrukcijos. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą.

Pirkėjas pateikė skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT) motyvuodamas tuo, kad teismai įstatymais susiaurino verslininkams nustatytas pareigas informuoti vartotoją. Taip pat pardavėjo atsakomybei paneigti taikė perteklinius kriterijus dėl vartotojo pripažinimo nepakankamai protingu ir apdairiu.

Išnagrinėjusi bylą LAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad vartotojo teisė į informaciją yra vienas esminių aukšto vartotojų apsaugos lygio užtikrinimo garantų. Informacija turi būti pateikiama tokiu būdu ir taip, kad neklaidintų, būtų lengvai suprantama vartotojui ir jis galėtų lengvai suvokti jos prasmę, prekės savybes ir rizikas. Reikalavimas pateikti tokią informaciją valstybine kalba priskirtinas reikalavimo pateikti informaciją aiškiai ir suprantamai turiniui.

Kasacinis teismas nurodė, kad, vertinant, ar verslininkas pateikė informaciją aiškiai ir suprantamai, turi būti sprendžiama pagal vidutinio vartotojo standartą. Lietuvoje vidutinio vartotojo standartas apima asmenį, kuris lengvai gali suprasti jam teikiamą informaciją tik tuomet, jei ji teikiama valstybine – lietuvių kalba.

Pasak teismo, negalima daryti išvados, kad Lietuvos vidutinis vartotojas gali lengvai suprasti informaciją, pateikiamą kita nei valstybine kalba, o informacija pateikta kita nei valstybine kalba neatitinka aiškiai ir suprantamai pateiktinos informacijos kriterijaus.

„Vertinant, ar verslininkas tinkamai įvykdė informacijos atskleidimo pareigą, aplinkybė, ar konkretus vartotojas moka užsienio kalbą, kuria buvo pateikta vartojimo instrukcija, neturi reikšmės. Jei tokia aplinkybė turėtų teisinės reikšmės, tai lemtų ir kitokį verslininko pareigos suteikti vartotojui informaciją turinį: teikdamas vartotojui informaciją verslininkas privalėtų atsižvelgti į kiekvieno vartotojo individualius poreikius ir gebėjimus, o toks pareigos turinys galėtų reikšti neproporcingą naštą verslininkui, todėl taikomas vidutinio, o ne konkretaus vartotojo standartas“, – rašoma teismo pranešime.

Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad informacija, susijusi su prekės naudojimo ir saugos instrukcijomis, paprastai ir yra tokio pobūdžio informacija, kurios nesuteikimas vartotojui gali lemti prekės saugos trūkumą.

Vartotojas, neturėdamas tokios informacijos, negali saugiai naudotis preke, t. y. įvertinti konkrečiam gaminiui būdingos rizikos ir imtis atsargumo priemonių šiai rizikai išvengti, todėl prekės pardavimas nesuteikiant vartotojui šios informacijos taip pat reiškia ir nesaugios prekės pardavimą.

Kadangi bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, taip pat nepagrįstai nenustatė vienos iš verslininko atsakomybės sąlygų ir todėl nevertino kitų atsakomybės sąlygų, byloje buvo neatskleista ginčo esmė.

Atsižvelgdamas į tai, LAT panaikino bylą nagrinėjusių teismų sprendimus ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.