Išdavė elektra

Iš nuodėgulių susidėlioti gyvenimą. Netiesiogine to prasme, nes to, ką prarijo liepsnos, nebesugrąžinsi. Susidėlioti save, kad kasnakt nešokinėtum iš lovos nuo vaizdo, kaip liepsnos ryja tavo gyvenimą, kad rastum jėgų, lėšų, paramos susigrąžinti stogą virš galvos.

Su Vilma ir Dariumi Remėzomis prie degėsiais virtusio jų namo susitikome praėjus maždaug mėnesiui po lemtingo gaisro. Tai, ką šeima buvo susitaupiusi namo remontui, dabar išleidžia gaisro padariniams šalinti.

Namas nebuvo draustas. Nė viena draudimo bendrovė nesiėmė drausti beveik 500 kv. m. medinio namo su nendriniu stogu. Šis, tikėtina, ir buvo nelaimės kaltininkas, o kaip tik šiemet buvo numatyta jį pakeisti.

Rūpestis: šiandien didžiausias Remėzų šeimos galvos skausmas – susikurti stogą virš galvos. Aurimo Barkausko nuotr.

„Dirbau prie kompiuterio, vyras dar miegojo. Ryte, prieš devynias, dingo elektra ir pasigirdo toks keistas garsas. Kalbėjau su drauge telefonu, ji sako, gal kruša. Ėjau žiūrėti, kas darosi, gal tikrai kruša. Vyrui pasakiau, kad kažkas negerai. Užlipu į antrą aukštą, o ten jau raudonavo. Ir staiga – siaubingas ūžesys, lydimas baisulinio traškesio. Bandėme gelbėti, bet minutė, kita, ir reikėjo gelbėtis patiems. Išbėgdama tik spėjau pagriebti kompiuterį, kabojusias šiltesnes striukes ir viskas“, – tragišką rytą prisimena Vilma.

Pastatą dar karštligiškai bandė gelbėti, gesinti, tačiau laikas tiksėjo ne jų, o ugnies naudai. Viena baisiausių akimirkų, kai žmogus pasijunta bejėgis, kai bėgdamas dar kažką svarbaus, brangaus išplėšti iš ugnies, suvoki, kad rizikuoji savimi, kai tai, kas vyksta, yra stipriau už tavo norą ir pastangas sustabdyti raudonąjį siaubą.

Patys įsipareigojome tą namą prižiūrėti, saugoti jį tokį, koks buvo.

Matė kibirkštis

Kovo 12 d., 8.57 val., Bendrajame pagalbos centre skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Jurbarko rajone, Veliuonos seniūnijoje, Veliuonoje, Gedimino g. dega parapijos namai.

Vilmos sutuoktinis stvėrė du turėtus gesintuvus, užsidėjo kaukę, bet buvo vėlu. „Namas degė nuo stogo. Purškiau, bet degė stipriai, stogas buvo apimtas ugnies. Supratau, kad reikia pasiduoti. Sunkus momentas buvo. Spėjau paimti tėvų nuotraukas“, – pasakojo jis. Apie nuotraukas jis užsiminė neatsitiktinai, nes neseniai buvo mirę ir Vilmos, ir Dariaus tėvai.

Tą rytą netoli dirbantys seniūnijos darbininkai pastebėjo, kad iš vieno kamino ant nendrinio stogo krito kibirkštys. Miestelio žmonės pasakojo matę, kad gaisras prasidėjo nuo stogo ties kaminu. Per 20 min. jo nebeliko.

Tempai: per porą valandų ugnis sunaikino 1938 m. statybos pastatą. V. Remėzienės asmeninio archyvo, Aurimo Barkausko, Regimanto Zakšensko nuotr.

„Vėjas nešiojo degančias nendres. Nors saugojome, kad nuo jų neužsidegtų sausa žolė, vis dėlto teko gesinti ir šlaitą“, – nelaimės rytą „Eltai“ pasakojo Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta. Kai nebeliko stogo, įkrito perdanga, išdegė vidus, sudegė name buvęs turtas, išvirto šiaurinė siena. Taip pat teko nugriauti keturis kaminus.

Apsimestinė kompetencija?

Išgyvenimo krepšiai ruošiami karo atveju. Gaisrui paprastai nesirengiama. Tad ką, bėgdami iš namo, spėjo pačiupti, tai ir viskas. Darius šyptelėjo: „Dar visai neseniai aukojome paramai Ukrainai, o dabar patiems teko priimti paramą.“

Spėjo patraukti prie namo stovėjusius automobilius. Kai atvažiavo pirmasis ugniagesių automobilis, šeima dar vylėsi, kad gal pavyks išsaugoti pirmą namo aukštą.

Tačiau liepsnos rijo namą, kartu naikindamos ir šeimininkų viltį. Iš aplinkinių kaimų atvažiavo daugiau ugniagesių automobilių, dar ir iš Kauno, gal kokias devynias mašinas skaičiuoja Darius, bet visos pastangos ėjo perniek.

Vandens ugniagesiams teko važinėti į Veliuonos tvenkinį, buvo akivaizdu, kad, esant tokioms galimybėms, situacija nepasikeis. Vandens gesinimui pakakdavo trumpam, o liepsnos nepasidavė.

„Prieš porą mėnesių keitėme kamino įdėklą. Meistras išaiškino, kad būtinai reikia stogelio virš kamino. Mes ne stogdengiai, o greičiausiai ta kepurėlė ir buvo didžioji blogybė. Pasirodo šiaudiniams stogams virš kamino stogelio nereikia, nes žiežirba atsitrenkia ir lekia į sausus šiaudus. Kaip tik dvi savaites buvo sausa, nendrės išdžiūvo ir to pakako, – jau po nelaimės analizavo Darius. – Preciziškai ieškojau kompetencijos ir kokybės. Jautėme, kad atėjome čia neatsitiktinai. Patys įsipareigojome tą namą prižiūrėti, saugoti jį tokį, koks buvo. Mums nereikėjo tiek tų kvadratų, kiek čia buvo, bet juk deimantų perpus niekas nepjausto, taip ir šito namo dalyti nebuvo kaip.“

Vilma su Dariumi pasakojo, kad namas buvo sergantis – tai vienas, tai kitas kampas sušlubuodavo, bet jie nepasidavė, kruopščiai gydė visus negalavimus. Neslepia, kad ne vienas specialistas, pamatęs, kokiame objekte tektų dirbti, išsigąsdavo ar pajusdavo, kad  neturi reikiamos kompetencijos. „Bet mes buvome pasiruošę iššūkiams ir iš lėto ėjome į kokybę“, – įdėtas pastangas prikelti ir jiems, ir istoriškai svarbų statinį apibendrino Darius.

Lyg pirmoji meilė

2019-ųjų birželį Vilma ir Darius atrado senąją Veliuonos mokyklą. Šeima gyveno Kaune, Žaliakalnyje, mažame butuke. Norėjo didesnės erdvės ir ieškojo nedidelio namuko ar pusės namo, bet Žaliakalnyje. Tačiau nekilnojamo turto kainos šiame Kauno mikrorajone buvo ne jų kišenei.

Kai architektas Audrys Karalius parodė šį namą Veliuonoje, Darius sakė iš pradžių purtėsi – nei penkiolikos vaikų, nei tiek šeimos, kad reiktų tų per 400 kv. m. Bet atvykę pažiūrėti pastato gyvai, suprato – čia yra tai, ko ir reikia.

Ėmė galvoti, kad gal tuos didelius kvadratus pavyks kažkaip įveiklinti, nes sutuoktiniams ir jų nepilnamečiam sūnui tokio ploto gerokai per daug.

Dabartis: dar teks įdėti daug darbo, kad būtų sutvarkyta senosios Veliuonos mokyklos gaisravietė. Aurimo Barkausko, Regimanto Zakšensko nuotr.

„Galvojome namą kažkaip socializuoti, kūrėme įvairius projektus, draugų vakarėliuose fantazavome, kokius festivalius rengsime. Čia vien tik virtuvės plotas siekė 50 kv. m. Mūsų visas butas Žaliakalnyje buvo maždaug 40 kv. m., bet namas medinis, girdisi kiekvienas žingsnis už sienos, tad socializacijos projektus įšaldėme“, – prisiminimais dalijosi Vilma.

Tačiau ir šiandien, stovėdami prie degėsių likučių, jie kalba apie namą kaip apie pirmąją meilę. Sako, ir šeimininkė, pardavusi jiems šį deimantą, buvo sužavėta šeimos iš Kauno reakcijos.

Gyva praeitis

Tuoj po gaisro Vilmos prisiminus užrašė A. Karalius: „Suku atminties juostelę atgal. Akimirka, kai jį pirmąkart pamačiau – nenusakoma. Toks grožis, didybė, tarsi piliakalnio karūna. O samanos ant nendrinio stogo – kaip istorijos garbanos. Kūrėmės, gyvenome, dalijomės savo džiaugsmu, šventėme gyvenimą.“

Namas buvo pastatytas 1938 m. kaip Veliuonos mokykla. Ant piliakalnio viršūnės stovėjusio statinio artimiausia kaimynė – Veliuonos bažnyčia. Pastatas, stūksojęs piliakalnio priešpilyje, nuo kurio atsiveria įspūdinga Nemuno panorama, buvo laikomas vienu gražiausių Veliuonoje.

Jis 1938-aisiais, šalia XVII a. menančios bažnyčios, pastatytas toje vietoje, kur kadaise stovėjo Vytauto Didžiojo pilis. Vietos meistrų sukurtas medinis statinys nenukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Sovietmečiu kurį laiką čia veikė mokykla, bendrabutis, siuvykla, o vėliau namas buvo apleistas.

Pastatas, ko gero, būtų sunykęs, jei į Veliuoną privatizavimo laikų pradžioje nebūtų atvykęs anuomet Kaune gyvenęs Danijos verslininkas Johnas Baymleris Nilssonas.

Johnas namą suremontavo, viduje nieko neišgriovė, paliko ne tik sienas, bet ir senąsias grindis. Apsigyveno su žmona latve dailininke Bela.

Nilssonai namuose įkūrė meno centrą, atvykdavo studentai, aktoriai, vykdavo plenerai. Johnas buvo tiesiog įsimylėjęs Veliuoną, stengėsi ją gražinti, parėmė ne vieną miestelio projektą, renginius.

Kai Johnas mirė, jo žmona pardavė 500 kvadratinių metrų ploto namą, nes buvo per sunku jį išlaikyti. Tačiau ji neišvažiavo iš Veliuonos, miestelyje nusipirko mažesnį namuką.

Senoji Veliuonos mokykla

2024-ieji Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijai ypatingi – mokykla mini 445 metų jubiliejų. Tiesa, Alvydo Nikžentaičio sudarytoje „Žemaitijos istorijoje“ (1997) rašoma, kad jau 1509 m. Veliuonoje galėjo veikti parapinė mokykla, tačiau kol kas šį faktą patvirtinančių rašytinių šaltinių nerasta.

Tačiau 1579 m. Žemaičių kapitulos akte Veliuonos parapinė mokykla minima. Žemaičių vyskupijos vizitacijoje, kurią atliko popiežiaus auditorius, minima 10 mokyklų, tarp jų ir Veliuonos. Veliuonos mokykla glaudėsi įvairiuose pastatuose ir klajokliškas gyvenimas baigėsi tik 1938-aisiais, kai greta bažnyčios prie Ramybės piliakalnio buvo pastatyta nauja medinė mokykla.

Mokykla buvo šešių komplektų, tad dviem komplektams patalpos buvo nuomojamos. 1938–1939 m. mokykloje mokėsi 274 mokiniai. 1940–1941 m. sovietinės okupacijos metais dalis mokytojų buvo suimti ar turėjo pasitraukti dėl persekiojimų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nedaug rasime Lietuvoje vietovių, kur nacių okupacijos metais būtų įsteigta vidurinė mokykla (progimnazija). Kad tokia įstaiga 1943 m. rudenį būtų atidaryta Veliuonos miestelyje, aktyviai prisidėjo patys veliuoniškiai. Pradžioje formaliai įsteigtas „Progimnazijos steigimo komitetas“, artėjant rugsėjo 1-ajai virto ypač aktyvia ir įtakinga visuomenės ir vietos įstaigų atstovų organizacija.

Visų šių žmonių pastangos nenuėjo veltui ir rugsėjo 25 d. Veliuoną pasiekė oficialus raštiškas Vidurinio ir pedagoginio mokslo departamento leidimas įsteigti Veliuonos vidurinę mokyklą su viena I ir viena II klasėmis. Bet realiai mokykloje 1943–1944 m. veikė trys klasės. Trečioji klasė buvo išlaikoma privačiomis veliuoniškių lėšomis ir slepiama nuo nacių pareigūnų, todėl jiems skirtose ataskaitose nebuvo minima.

1977 m. buvo pastatyta nauja, erdvi, mūrinė keturaukštė mokykla ir senoji medinukė ištuštėjo.

Parengta pagal Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos istorijos medžiagą.

Audrys Karalius, architektas:

„Veliuoną įsimylėjau dar studijų laikais. Ilgainiui susidėliojo tradicija antrą Velykų dieną lankyti Veliuoną, jos piliakalnius, jos panoramiškas gatveles ant pasakiškos Nemuno terasos briaunos.

Senoji Veliuonos mokykla (1938) man buvo atradimas. Susipažinau su fantastišku žmogumi – danu Johnu Nilssonu, kuris buvo nupirkęs ištuštėjusį mokyklos pastatą ir persikėlęs čia gyventi.

Kodėl? – klausiau dano. „Todėl, kad Europoje nerasi piliakalnio su Nemunu papėdėje, kur galėtum apsigyventi.“ Johnas buvo teisus. Veliuonos mokyklos kalnas buvo sakrali vieta visomis prasmėmis.

Taip atsitiko, kad vėliau, po netikėtos J. Nilssono mirties, Veliuonos kalne apsigyveno kiti mano bičiuliai. Kartu su jais džiaugėmės Mokyklos kalnu. Vėliau gyvenimo vingiai pakeitė Nilssonų šeimos planus, ir aš suradau Veliuonai įpėdinius – 2019 m. pavasarį istorinės mokyklos pastate įsikūrė kauniečių Remėzų šeima. Džiaugiausi už juos kaip vaikas. Į Veliuonos kalną vėl grįžo gyvenimas. Vėl grįžo pasakiški rytai su kylančia virš Pilies kalno saule ir fantastiški vakarai, su besileidžiančia saule už Vytauto Didžiojo 1421-aisiais pastatytos bažnyčios. Deja, fatališkas kovo 12-osios gaisras veliuonišką idilę nukirto“.

Vilma Remėzienė:

„Prašome mums atleisti, kad neišsaugojome jo, tai buvo ne mūsų valioje. Esame labai dėkingi visiems už palaikymą, už jūsų maldas, už gerų minčių siuntimą, už paramą pinigais ir darbais, už jūsų laiką. Labai vertiname ir gerą žodį, ir tuos dantų šepetėlius su prierašu „Nenustokite šypsotis, šepetėliai nesupakuoti, bet nauji.“ Ypač dėkingi esame veliuoniškei Redai, laikinai mus priglaudusiai savo namuose ir aprengusiai, ir Izabelos šeimai, laikinai suteikusiai būstą, kol turėsime kur gyventi.

Draugai prašė viešai paskelbti banko sąskaitą, nes yra ir žmonių, kurie mūsų net nepažįsta, bet nori paremti mus šią sunkią minutę. Tai atidėliojome, nes nesame pratę imti, labiau stengėmės duoti. Bet, laikui einant, vis labiau suvokiame, kokio mąsto nelaimė įvyko, todėl mūsų šeimai reikia visokeriopos paramos. Dėkojame iš anksto“.

Vilma Remėzienė

Sąskaita paramai: LT067044060004305917, SEB bankas.

Paskirtyje parašyti: Parama nukentėjusiems nuo gaisro.

Kontaktams: [email protected]