Kaip interviu Eltai sakė D. Dargis, dirbdamas žiniasklaidoje jis negalėjo publikuoti tyrimų, kuriuose figūruoja visiems Lietuvoje gerai žinomi asmenys. Kas kita - knygos, kurias jis pats rašo, leidžia ir platina.

„13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“, kuriose aprašomos Dariaus Mockaus, Raimondo Kurlianskio, Eligijaus Masiulio, Artūro Zuoko, Vytauto Bako, Lydos Lubienės, Arvydo Stašaičio, Vlado Laurinavičiaus, Vaidoto Jankausko, Romo Zakarevičiaus istorijos - septintoji buvusio Eltos bendradarbio D. Dargio knyga, parašyta per beveik 9 metus.

- Kodėl šių asmenų istorijos aktualios prieš Europarlamento ir vietinius rinkimus?

- Nes mes galim sužinoti tiesą apie žmones iš tam tikrų verslo grupių, kurie realiai, mano akimis, valdė ir iki šiol tebevaldo Lietuvą.

Iš knygos gali susidaryti įspūdis, kad dominuoja du koncernai, turintys didžiulę įtaką ir sukantys milijardines sumas. Jeigu labai norėtų, šitie koncernai nupirktų Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą. Ir tai - ne pinigai alkoholio dėžutėje, kuri išvirto į didžiausią korupcijos bylą Lietuvoje.

- Dabar jos herojus - kandidatas į Klaipėdos merus.

- Su E. Masiuliu kalbėjomės vasarą ir jau tada juokais pasakiau, kad jis gali eiti į Klaipėdos merus. Taip ir atsitiko.

- Knygoje kalbinamas kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda užsimena, kad Lietuvos šešėlinės ekonomikos dalis siekia 25-30 proc.

- Mane taip pat nustebino ši jo frazė. Pats asmeniškai manau, kad Lietuvoje yra apie pusė žmonių, kurie turi nelegalių pajamų, atsiskaitinėja vieni su kitais grynais nemokėdami mokesčių, ypač nekilnojamojo turto srityje.

Vieša paslaptis, kad žmonės grynais perka namus, butus, kotedžus, žemės sklypus. Besisukantys šiame sektoriuje man kalba apie lagaminus grynų.

Kita dalis Lietuvos skursta, ir man labai gaila tų žmonių. Engiamas jaunimas už menkus pinigus turi paromis kepti picas ir valyti stalus. Žiauri eksploatacija ir todėl savotiškai pateisinu žmones, kuriems nervai neatlaiko, todėl spjauna į viską ir emigruoja iš Lietuvos.

Masinė narkotikų prekyba, kontrabanda, kiti nusikaltimai, apie kuriuos rašau savo knygose, daromi dėl pinigų, kurie sąžiningai labai sunkiai uždirbami, turint omenyje algas.

- Tačiau nebėra, kaip nepriklausomybės pradžioje, kai viskas buvo paremta džiunglių įstatymais?

- Mano knygose taip pat atspindimas šis įdomus laikotarpis. „Bičai“, kurie tuomet atrodė labai agresyviai, šiandien yra tapę pajuokos objektais. Galima sakyti, tokių net nėra. Civilizuodamasi visuomenė privertė keistis ir juos.

Šiandieninio nusikalstamo pasaulio veikėjų stiliukas - barzdos, paauginti plaukai, ne gariūninė, o vakarietiška išvaizda.

Vadinamųjų „ikiteisminių“ pūstų striukių taip pat mažiau. Žmonės keliauja po Europą, pasaulį ir stengiasi neišsiskirti iš aplinkos, kad nepelnytų tarnybų dėmesio, kurio nepageidauja.

Tikrai turtingi, išsilavinę žmonės išoriškai neišsiskiria iš kitų, ir apie tai taip pat rašau savo knygoje „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“. Net ir nusikalstamo pasaulio lyderiai pamažu atsisako demonstruojamos prabangos.

- Sveikuoliškumas taip pat rado sau vietos knygoje. Ar galima sakyti, kad jis tampa mada?

- Taip. Turtuoliai įsivaizduoja gyvensią 150 metų, labai rūpinasi savo formomis ir sveikata. Akivaizdus noras ilgai, sveikai gyventi, narkotikais, gėrimais nealinti savęs.

Bronislovo Lubio epocha, kai atėjus į susitikimą būdavo įprasta išgerti po 50 gramų už seną pažintį ar kad lauke šalta - traukiasi. Kitos sovietinės nomenklatūros mados taip pat praranda aktualumą.

Kiek žinau, rimtų problemų verslininkai Lietuvoje net nebesprendžia.

- Kiek tiesos, kad pirmas milijonas - kruvinas?

- Nenorėčiau tvirtinti, kad pirmieji milijonai būtinai kruvini. Gal dažniau kažkas kažką apgavo, kažkas kažkam labiau pasisekė, pavyko pasinaudoti galimybėmis ir uždirbti didžiulių pinigų.

Atkreipčiau dėmesį, kad šiandieniniai turtingiausi, žinomiausi žmonės kažkada patys kentėjo nuo reketininkų, tačiau dalis tų, kuriems pavyko labai aukštai iškilti, vadovaujasi tuo pačiu principu, spausdami politikus, verslininkus, konkurentus. Naudoja tas pačias kontrolės priemones, tik aukštesniu lygiu.

Didžioji dalis žmonių, kuriuos aprašau, yra azartiškos asmenybės. Ir dažnai tikslas - pats procesas, o ne vien pinigai.

Kita vertus, juokinga matyti iškilusius verslininkus, kurie žaliam jaunimui konferencijose kalba, kaip tapti sėkmingais, bet nutyli juodąją savo istorijos pusę. Būtų daug įdomesni atskleisdami viską, kokias aferas prasukinėjo ir prasukinėja dabar.

- Kaip tik jas ir aprašote savo knygose. Kodėl?

- Yra didelis noras visuomenei pasakyti visą tiesą. Dar dirbant žiniasklaidoje man būdavo pikta, kai užčiuopdavau rimtą problemą, už kurios slypėdavo konkretūs žmonės, bet negalėdavau apie juos rašyti, nes vieni ar kiti bendrauja su tavo šefo šefu, partneriu ir pan.

Būdavo pikta žinoti, kad žmogus įklimpęs, pažeidinėja visuomenės interesus, o tu, norėdamas išsaugoti savo darbo vietą, tiesiog nesiimi temos.

- Šia prasme geriau dirbti sau?

- Taip. Pats rašydamas, leisdamas ir parduodamas knygas aš esu absoliučiai laisvas.

Šiandien tu gali pats išsileisti ir pardavinėti knygas. Nors kai pasirodė „Tikroji Daktarų istorija“ knygynuose ją pardavinėjo iš po prekystalio. Ji buvo super perkama, bet pačiame Vilniaus centre esančio knygyno darbuotojoms buvo ne lygis pardavinėti knygą su bandito atvaizdu ant viršelio. Pirmi metai buvo tokie, o šiandien „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ - perkamiausių knygų dešimtuke.

Man patinka viešinti negeroves, padaryti tai, ko kiti žurnalistai galbūt neturi galimybių dėl pernelyg intensyvaus darbo viešinant kasdienes aktualijas.

Iškalbingos nuotraukos, publikuojamos knygoje „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“. Pavyzdžiui, kadrai, kaip dar nepašarvojus B. Lubio, jo žmona tikrina seifus. Ši istorija verta filmo scenarijaus. Ji mane iš žmogiškosios pusės labai sukrėtė. Iki šiol nesuprantu, kaip mirus artimiausiam žmogui, sugalvoti apvažiuoti visus vyro darbo kabinetus Klaipėdoje, Jonavoje ir Vilniuje.

- Koks važinėjimo tikslas?

- Kaip teigia artimieji, surasti testamentą, kurio, beje, iki šiol nėra. Tikimės, ir šią istoriją pavyks atskleisti. Jau bendravau su nemažai B. Lubio artimųjų, kurie, jo našlės pageidavimu, turėjo palikti garsųjį koncerną.

- Negali būti, kad ponia Lyda nematė savo nuotraukų knygoje. Kokios to pasekmės jums?

- Pamatė ir reagavo. Kaip - tegu istorija nutyli.

Buvau gavęs informacijos iš labai patikimų šaltinių, kad norėta su manimi pasiaiškinti santykius teismuose. Tačiau aš dėl to nė trupučio neišgyvenu.

Jau turiu patirties. Kai buvo išleista pirmoji mano knyga, Henriko Daktaro šeima bandė tampyti po teismus. Procesai truko 6-7 metus, o per tą laiką pardavėme per 50 tūkst. knygos „Tikroji Daktarų istorija“ egzempliorių. Jie nieko nelaimėjo, nes aš informaciją renku ir pateikiu tik teisėtais būdais, faktus tikrinu ir jų neiškraipau.

Manau, kad žmonėms reikia dokumentikos, patikrintų faktų, tiesos, o ne beletristikos. Žmonės žino mane kaip tikrų istorijų tyrinėtoją ir skleidėją. Todėl rašysiu dokumentines knygas, o ne grožinę ar istorinę literatūrą.

Apie kiekvieną personažą būtų galima parašyti po atskirą knygą. Deja, apie pačius įtakingiausius jų aplinka ypač nelinkusi kalbėti.

- Tikras, nenugrimuotas verslo pasaulis - koks jis?

- Toks, kokį aprašau šioje knygoje. Vienu sakiniu neapibendrinsi. Aprašiau 13 skirtingų visiems gerai žinomų figūrų, aplink kurias viskas sukasi.

Knygos pabaiga nėra niūri. Nors pradedu nuo laukinių 1990-ųjų, pabaigoje rašau apie du naujųjų technologijų verslo pasaulio atstovus jaunuolius, kurie iš Prienų garažo taip pakilo, kad buvo netgi pakviesti į „Apple“ sceną Amerikoje pristatyti savo programėlę. Tai visiškai naujos kartos atstovai - milijonieriai, turtus susikrovę ne suktai, o savo protu.

Apie kiekvieną personažą būtų galima parašyti po atskirą knygą. Deja, apie pačius įtakingiausius jų aplinka ypač nelinkusi kalbėti. Rinkdamas medžiagą apie Darių Mockų, Nerijų Numavičių, kitus, apklausiau šimtus žmonių, bet tik keli sutiko plačiau apie juos pasakoti. Bijo. Kodėl - jie patys geriausiai žino atsakymus.

***

Septintoji rašytojo, žurnalisto D. Dargio knyga „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ praskleidžia Lietuvos verslo užkulisius, atsakydama į klausimą, kas iš tiesų valdo šalį, rašoma anotacijoje.

Lietuviškasis „Kortų namelis“ - taip būtų galima apibūdinti be užuolankų pasakojamas istorijas apie tai, kaip veikia stambiausi Lietuvos verslai ir kokie jų santykiai su valstybės bei valdžios institucijomis. Už blizgaus visuomenės galingųjų gyvenimo slepiasi intrigos, spaudimas partneriams, susidorojimas su konkurentais, valstybės institucijų išnaudojimas.

D. Dargis gimė Kaune, studijavo socialinius mokslus, nuo 1995 m. dirbo svarbiausiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, o 2010 m. debiutavo kaip rašytojas - atskleidė Daktarų šeimos paslaptis. Ši knyga susilaukė itin didelio susidomėjimo - buvo išpirkta 50 tūkst. jos egzempliorių. Šiandien parduota per 100 tūkst. D. Dargio knygų, kai kurios jo papasakotos istorijos ekranizuotos.

Gruodžio 18 dieną, antradienį, knygos „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ autorius D. Dargis rengia susitikimą su skaitytojais Kauno pramogų ir laisvalaikio centro „Mega“ knygyne „Vaga“. Renginio pradžia 19 valandą.