Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) antradienį padėjo tašką vienoje genocidų bylų - apkaltinamasis nuosprendis paliktas galioti buvusiam sovietų saugumiečiui Vytautui Vasiliauskui.

LAT trijų teisėjų kolegija paliko galioti Kauno apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų sprendimus, kuriuo 84 metų Tauragės gyventojas V.Vasiliauskas už genocidą nuteistas ketveriems metams laisvės atėmimo. Dėl ligos senyvo amžiaus nuteistasis atleistas nuo bausmės.

„Nuteistojo kasacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija mano, kad teismai, aiškindami šio nusikaltimo sąvoką, teisės taikymo klaidų nepadarė“, - sakė teisėja Dalia Bajerčiūtė.

LAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

V.Vasiliauskas nuteistas už tai, kad dalyvavo deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją Joną Būrininką. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kitus teisės aktus, Lietuvos apeliacinis teismas pernai birželį yra skelbęs, jog byloje pakanka įrodymų, kad V. Vasiliauskas dirbo represinėse struktūrose, kurios siekė sunaikinti partizanus. Tuo metu rezistencijos dalyviai buvo svarbūs lietuvių tautai išlikti, nes jie trukdė sovietams vykdyti represijas.

„Keisti nuosprendžio nėra pagrindo - visiškai teisėtas ir pagrįstas nuosprendis“, - yra sakęs Apeliacinio teismo teisėjas Linas Žukauskas.

Buvęs sovietų saugumietis V.Vasiliauskas nuteistas už dalyvavimą deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją J.Būrininką iš Lietuvos į ją okupavusios SSRS valstybės teritoriją, neteisėtai jį įkalinant lageryje.

Byla keletą metų buvo sustabdyta ir atnaujinta tik pernai gegužę, sulaukus Konstitucinio Teismo išaiškinimo.

Beveik prieš metus Konstitucinis Teismas paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali būti prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. Už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautai išlikti, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.

Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis Apeliacinio teismo prašė atmesti nuteistojo skundą ir palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį, pirmos instancijos teismas veiką tinkamai kvalifikavo.

Bylos duomenimis, V.Vasiliauskas nuo 1952-ųjų rugsėjo 15-osios, tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje - Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje, operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fizišką Lietuvos partizanų sunaikinimą, gavo informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P.Bindoko sodyboje slapstosi partizanai.

1953-iųjų kovo naktį, veikdamas su Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, jis dalyvavo apsupant sodybą ir ją apšaudant. Per įvykį buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas, „Tauro“ apygardos, „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-osios“ tėvūnijos partizanas J.Būrininkas, slapyvardžiu „Nemiras".

Jis po suėmimo 1953-iųjų liepos 20-ąją buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir išsiųstas į lagerį. Vėliau iš jo paleistas, tačiau neturėjo teisės grįžti į Lietuvą ir mirė tremtyje.

Tauragės gyventojas V.Vasiliauskas neprisipažino kaltas dėl padaryto nusikaltimo, bet neneigė, kad kovojo su partizanais, kuriuos vadino banditais.

2004 metais V.Vasiliauskas buvo nuteistas kitoje byloje su kita sovietų saugumiete Martina Žukaitiene. Jie pripažinti kaltais dėl partizanų nužudymo 1953 metais. M.Žukaitienei skirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, V.Vasiliauskui - šešerių metų. Abu dėl ligos nuo realios laisvės atėmimo bausmės buvo atleisti.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje žuvo apie 20 tūkst. partizanų, kurie, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, išėjo kovoti partizaninio karo į miškus. Aktyvus partizaninis pasipriešinimas baigėsi 1953 metais.