L. Pakštaitis teigia, kad prieš imantis atstovauti galimam žmogžudžiui ar kitą sunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui kartais tenka ilgai mąstyti apie savęs peržengimą.

„Advokatas visada susimąsto, jis nėra antžmogis, nėra medinis, be emocijų. <...> Jis nėra nužmogėjęs. Advokatas pirmiausia yra teisinės pagalbos teikėjas, advokatas neturėtų būti ir nebūna moralinis pateisintojas“, – sako L. Pakštaitis.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kuriose bylose kartais susidaro keista praktika, kai advokatas susitapatina su klientu.

„Kai advokatas [klientą] kartais bando pateisinti tose didelėse rezonansinėse ar su valstybingumu susijusiose bylose, kartais iš tikrųjų gana keistai atrodo, – kai advokatas labai piktai ir kategoriškai kalba“, – sako advokatas.