– Ar jūs turite paaiškinimą šiam atvejui, kodėl pirmosios instancijos teismo ir net medicinos ekspertų pripažintas pedofilu asmuo dirbo vienoje iš Alytaus gimnazijų?

– Na, iš tikrųjų, įstatymas įpareigoja kiekvieną švietimo, sveikatos, bet kurią kitą įstaigą, kuri dirba su vaikais, tikrinti savo darbuotojus, savanorius nuteistųjų registre. Tas yra privaloma ir čia ne tik seksualiniai, bet ir įvairūs kiti sunkūs nusikaltimai. Visais tais atvejais žmonės neturi teisės dirbti su vaikais. Šiuo atveju yra tokia specifinė situacija, kad to žmogaus teismo nuosprendis nėra įsiteisėjęs. Bet, kita vertus, visada, kada yra tokio pobūdžio byla, teismas turi teisę nušalinti žmogų nuo pareigų, siekiant apsaugoti jį nuo kitų nusikaltimų, siekiant apsaugoti aukas nuo galimų nusikaltimų. Tai teismas, turintis informacijos, kad žmogus dirba mokykloje… Ir kitas dalykas, jeigu mokyklos vadovė jau žinojo, tai čia yra visiškai nepateisinama. Suprantu, yra rizika, nes jeigu žmogaus nenuteistų, tada jam reikėtų gražinti atlyginimą, bet tai nėra tokia didelė rizika, kai rizikuojama vaikais.

– Bet teismai apie savo sprendimus neinformuoja mokymo įstaigų, nes, kaip jie teigia, kad teisės aktai tokios pareigos nenumato. O gal kaip tik reikėtų, na, ne tik teismams, bet bendrai teisėsaugos institucijoms tokio įpareigojimo – pranešti ne tik apie teismo sprendimus, bet net įtarimus, kad bent jau laikinai tas žmogus, kol teismas iki galo išsiaiškins, negalėtų dirbti su vaikais.

– Tai čia šiuo atveju teismas galėjo pats priimti tokį sprendimą ir neleisti dirbti žmogui. Kitas dalykas, darbdavys turi teisę tą patį padaryti, bet vėlgi reikia tam gauti informaciją. Ir dar čia yra giliau – jei byloje yra nukentėję vaikai, tai vadinasi vaiko teisių tarnyba žinojo apie byla ir žinojo, kur tas žmogus dirba. Aš net neabejoju, kad į bylą turėjo būti pateikta žmogaus charakteristika, kur jis dirba, ką veikia. Taigi visiems buvo akivaizdu, visoms byloms šalims buvo akivaizdu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai tik vienas iš tokių atvejų. Mes vis apie tokias situacijas išgirstam, nes tokių situacijų būta ir anksčiau. Gal tai yra kažkokia didelė sisteminė problema, kad iki šiol tokie įvykiai nėra pažabojami?

– Matot, aš manau, kad nėra. Aišku, galima visiškai kiekvieną atvejį apsirašyti teisės aktuose, bet vis tiek atsiras spraga tam tikra, nes ne viską numatysi. Aš sakyčiau, kad priemonės yra, yra žmonių, pareigūnų, specialistų, kurie su tuo dirba budrumas, teisėjų atsakomybė, prokuroro, kuris nagrinėja bylą, mokyklos vadovo, Vaiko teisių tarnybos. Taigi visi žino apie bylą. Tai jeigu žino apie bylą, tai reikia priimti sprendimus.

– Bet kai tiek daug atsakingų žmonių ir nėra kažkokio kraštinio žmogaus, kuris turėtų pasirūpinti, kad tokia informacija pasiektų ugdymo įstaigas, tada kyla klausimas – o kam kelti atsakomybę šiuo atveju?

– Na, kai reikia kelti atsakomybę, tada iškyla klausimas kam iš jų. Bet aš sakyčiau, net ir prokurorui, kuris palaiko kaltinimą. Jeigu jis jau turi ekspertizės išvadas, kur akivaizdu, kad dar ir liga yra žmogui. Tai bet kurią dieną bet kuris vaikas gali būti jo nauja auka. Tai čia akivaizdu, kad jis negali dirbti švietimo įstaigoje.

– Tai jūsų vertinimu, kas turėtų būti tas žmogus, kuris pirmiausiai turėtų informuoti ugdymo įstaigą?

– Manau, kad tiek teisėsaugos pareigūnai, kurie nagrinėjo bylą, tiek ir Vaiko teisių specialistai, tiek ir teismas galų gale priimdamas vienokį ar kitokį nuosprendį.

Nes kai pradedam kalbėt tik apie registrą, man kartais atrodo, kad mes „užsiliūliuojam“, atsiranda toks iškreiptas saugumo jausmas – turėsim registrą ir tada nieko daryt nereikės.

– Jeigu mes kalbėtume ne tik apie ugdymo įstaigas, bet ir, tarkime, kitas įmones, kuriose dažnai lankose vaikai, pavyzdžiui, tai gali būti įvairūs meno kolektyvai, atrakcionų parkai ar kokių kitų pramogų parkai. Kaip tada, pavyzdžiui, va tokių įstaigų darbuotojai tikrinami? Ar kol kas mes kalbame tik apie ugdymo įstaigas, tačiau negalvojame apie kitas įmones, kurių yra labai daug? Ir čia mes jau ateinam prie to klausimo – ar mums reikalingas viešasis tokių nusikaltusių asmenų registras?

– Iš tikrųjų šiandieną yra valstybėje visų nusikaltimų registras, informatikos ryšių departamentas jį valdo ir visi darbdaviai privalo kreiptis ir susirinkti duomenis apie darbuotoją. Šiandieną vyksta nemažai diskusijų ir Seime, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dėl to, kaip pakeisti tą straipsnį, kad ir atsakomybė už jo nevykdymą būtų tam tikra ir ką padaryti ypatingai su tais, kurie dirba patys sau, apie save nerenka informacijos.

– Tai pažiūrėkim į lenkus. Lenkai turi viešą tokių nusikaltusių asmenų registrą, kuris yra prieinamas viešai. Lietuvoje diskutuojama, kad galbūt  jis bus kažkiek apribotas. Ar neturėtų būti vaiko teisė į saugų ugdymą, saugų gyvenimą aukštesnė už nusikaltusio asmens anonimiškumą?

– Jeigu žiūrėt iš vaiko teisių perspektyvos, žinoma, kad mes vaikus pirmiausia turim apsaugoti. Tai yra akivaizdu ir niekam čia nekyla diskusijų. Bet mums atrodo, kad jeigu bus registras, to užteks. Tačiau mes pirmiausia turėtume kalbėt apie lytinį vaikų švietimą, apie visas kitas priemones. Nes kai pradedam kalbėt tik apie registrą, man kartais atrodo, kad mes „užsiliūliuojam“, atsiranda toks iškreiptas saugumo jausmas – turėsim registrą ir tada nieko daryt nereikės. Reikės daryt labai daug, nes vis tiek reikia visuomenę paruošti.