Drąsiaus Kedžio istorija – viena painiausių, su kokiomis teko susidurti Lietuvai. Vieniems jis šaltakraujis žudikas, kitiems – viltį rasti teisingumą praradęs tėvas, tretiems – savų tikslų siekimo įrankis. Pamėginsiu į šio kauniečio istoriją pažvelgti iš šalies.
Pradėkim nuo to, kas atrodo iš tikrųjų keista. Pirmiausiai – tai pedofilijos bylos tyrimas. Ne vienas politikas ir visuomenės veikėjas taikliai priekaištavo prokurorams, kad skandalinga byla, kurioje figūruoja žinomo teisėjo pavardė, turėjo būti ištirta kiek įmanoma greičiau. Juk abejotinos reputacijos teisėjas – tokia pat dėmė ant teisėjų ir valstybės munduro, kaip ir susikompromitavęs teisėjas.
Bet tyrimas strigo. Prokurorai skundžiasi, kad tyrimui trukdė pats mergaitės tėvas.
Nesu šios srities žinovas, bet manau, kad prokurorai turi gausų arsenalą priemonių, kurios užkirstų kelią tokiems veiksmams. Juk tai tik paprastas žmogus, stojęs prieš puikiai teisę išmanančių specialistų armiją. Žodžiu, prastas pasiteisinimas.
Žiūrėjau D.Kedžio išplatintus vaizdo įrašus, kur jis kalbina savo dukrelę apie skriaudikus. Pirmiausiai pastebėjau, kad vaikas kalba visiškai laisvai, natūraliai. Tokio amžiaus mergaitė tikrai neprisigalvotų tokių klaikių istorijų. Žinoma, gali būti, kad tėvas jai tas istorijas įkalė į galvą. Tačiau vaikas, taip nuoširdžiai ir įtikinamai pasakojantis apie tokius šiurpius įvykius, turėtų turėti neregėtą aktorinį talentą.
O kas iš tikrųjų atrodo keista – tai teisėjų luomo pozicija. Taip, nužudytasis Jonas Furmanavičius buvo teisėjas. Bet (bent jau kol kas) panašu, kad tai buvo kerštas dėl asmeninių priežasčių, o ne dėl teisėjo profesinės veiklos. O mūsų teisėjai jau plyšauja, kokie jie nesaugūs teismo salėse, namuose ir t.t. Palaukit, mieli ponai! O jeigu tokiomis pat aplinkybėmis būtų nužudytas, pvz., pašto skyriaus viršininkas, ar reikėtų skirti apsaugą visiems pašto skyrių viršininkams? Man asmeniškai susidaro toks įspūdis, tarsi teisėjų luomas kolegos žūtį pasitelkė politiniams žaidimams. Jeigu taip – labai negražu ir gėdinga.
Bet ne vien iš teisėjų pusės padvelkė savų interesų kvapu. Beveik garantuota, kad ne vienas aukštas pareigas užimantis prokuroras netrukus neteks darbo arba bus gerokai pažemintas pareigose. Nesakau, kad Kauno ir Vilniaus prokurorai savo darbą atliko puikiai (kaip matyti – toli gražu). Bet politikai, dabar laidantys gerkles apie visokias „atsakomybes“ ir vienas per kitą reikalaujantys vieno ar kito prokuroro galvos, bylos tyrimui toli gražu nepadeda. Įsivaizduokit, ką galvoja bylą tiriantis prokuroras: „Jei nerasim Kedžio, mane atstatydins... jei rasim – irgi atstatydins“. O taip, manau, ir bus.
Dabar visi labai protingi. „Reikėjo daryti taip“, „reikėjo kreiptis į aną“, „reikėjo paspausti tą“. Buka ir šlykštu, ponai ir ponios! Juo labiau – kai tokie priekaištai skamba iš lūpų žmonių, kurie patys nieko nepadarė. Jeigu tie visažiniai dabar tiesiog užsičiauptų, visiems nuo to būtų tik geriau.
Turbūt atrodo, kad ėmiau ginti prokurorus. Taip, bet tik iš dalies. Norisi ne tiek ginti prokurorus, kiek sugėdinti (nepabijosiu to išsireiškimo) politikos maitvanagius, kurie iš plakimo liežuviu sau darosi karjerą.
O prokurorai susidūrė su vienu sunkiausių, jei ne pačiu sunkiausiu tyrimu per pastaruosius keletą metų. Ne dėl to, kad D.Kedys viską kruopščiai suplanavo ir yra tiesiog genialus bėglys. Dėl visuomenės dėmesio ir viešosios nuomonės. Kaip ir visi, su kolegomis dažnai aptarinėju Kauno įvykius. Vakar vienas kolega labai taikliai pastebėjo, kad prokurorai gana juokingai skundžiasi nesulaukiantys visuomenės pagalbos. Juk daugelis mūsų D.Kedį laiko didvyriu, turbūt kas antras lietuvis jo ne tik neišduotų, bet dar ir pavalgydintų. Kas trečias įtariamą dviejų žmonių žudiką turbūt priglaustų savo namuose, o koks kas dešimtas pasakytų, kur saugiai nusipirkti daugiau šovinių.
O ką aš palaikau?
Per pastarąsias porą dienų pats savęs ne kartą to klausiau. Atsakymas – nežinau. Tikrai nepalaikau žudynių, o juo labiau nelaikau didvyriu žmogaus, kuris nušovė moterį ir paliko jos kūną rasti mažametei dukrai. Net jeigu ta moteris iš tiesų padarė baisių dalykų, kuo nusidėjo pradinukė jos dukrelė? Niekuo dėtas vaikas sužalotas visam gyvenimui, ir žmogus, laikantis save geru tėvu, gyvenime nesiryžtų tokiam poelgiui. Bet nepalaikau ir teisėsaugininkų, kurie taip ir nesugebėjo atsakyti į klausimus, dabar draskančius visuomenę į dvi dalis. Tie klausimai turėjo būti atsakyti. Ne prieš savaitę ir ne prieš mėnesį. Ir jų neatsakę pareigūnai neturi jokios moralinės teisės skųstis, kad visuomenė jiems nepadeda.
Žurnalistas Artūras Račas savo tinklaraštyje rašė, kad dėl Kauno įvykių jaučia kaltę. Mat jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems D.Kedys siuntė laiškus, prašydamas pagalbos. Kaltę jaučiu ir aš. Dar penktadienį skaičiau nevilties kupiną D.Kedžio kreipimąsi. Toptelėjo – „gal jam paskambinti?“. Bet tik toptelėjo. Ar mano skambutis būtų ką nors pakeitęs? Kažin. Bet kai gali kažką padaryti ir nieko nepadarai, skaudu. Daug labiau nei tuomet, kai kažką padarai ir tai nieko nepakeičia.
Ar neturėtume visi pasijusti bent šiek tiek kalti? Žurnalistai, prokurorai, teisėjai, politikai ir visi kiti. Nes mes visi nieko nedarėme, o dabar laidome gerkles ir D.Kedžio istoriją aptarinėjame kaip kokias krepšinio rungtynes. Panašumų daug: komanda (šiuo atveju – teisėsauga) dirba prastai, reikalaujama trenerio (generalinio prokuroro) atsistatydinimo ir t.t. Tik vienas esminis skirtumas – čia kalba eina ne apie medalį ar patekimą į pasaulio čempionatą, o apie žmonių likimus ir gyvybes. Tad gal laikas truputį susimąstyti ir atrasti šiek tiek gėdos? Man jau senokai gėda. O jums?
Naujausi komentarai