–  Kokie rezultatai susumavus pirmuosius tris metų ketvirčius?

– Susumavome ir palyginome su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu – vagysčių skaičius išaugo dvigubai. Policijos departamentas šiek tiek mažesnius skaičius – 50 proc. arba pusantro karto augimą rodo, nes ne visada dėl to kreipiamasi į policiją. Vagysčių skaičius labai padidėjęs, ta problema yra įsisenėjusi, nes, matomai, vagys jaučiasi nebaudžiami. Didžiąją daugumą vagysčių padaro, kaip sakoma, tokie edukuoti vagys, kurie tiksliai žino Baudžiamąjį kodeksą. Jis žino, kad jei vogs iki 150 eurų vertės prekių, tai jiems gresia tik administracinė atsakomybė. Surašė protokolą, baudą paskyrė ir jokios atsakomybės. Kadangi jie dažniausiai neturi jokio turto, antstolių nebijo. Tą pačią dieną eina į to paties tinklo ar kitą parduotuvę ir vėl vagia prekių už 150 eurų.  Apsaugininkai netgi žino juos, kaip jie atrodo, jų pavardes, bet, deja, nėra priemonių kaip su jais susitvarkyti.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Jūsų skaičiavimais, ar padaugėjo tokių žmonių, kurie esant sunkiai ekonominei situacijai iš skurdo tiesiog priversti vogti. Matėme sąskaitas už šildymą, laukia šalta žiema. Gal tam ryžtasi, nes neišgali kažko nusipirkti, tai daro, kad išgyventų, nes ta infliacija daugeliui pasijuto?

– Yra, bet  sunku atskirti, kuri vagystė yra vadinama „ekonominė“, o kuri „verslo“, nes tos pavogtos prekės dažniausiai keliauja į šešėlinę rinką. Kiekvienas vagišius gali pasakyti, kad aš čia netyčia, esu narkomanas, man prireikė dozės. Bet kai tas „netyčia“ atsitinka kelis kartus per dieną, matomai, tai yra planuotai padarytas nusikaltimas. Vis dėlto didžioji problema – etatiniai vagys, kurie ateina į parduotuvę kaip į darbo vietą, prisirenka tų prekių ir  įžūliai išeina. Pavyzdžiui, pirkėjai stovi eilėje, vagišius pribėgo, pačiupo visus loterijos bilietus ir pasišalino. Ta prasme, jie nieko nepaiso, jaučiasi parduotuvėse kaip neprašyti darbuotojai. Taigi didžioji dalis vagysčių padaroma etatinių vagių ir iki tų 150 eurų vertės.

Pavyzdžiui, jei pavagia vištą iš žmogaus, jam gresia baudžiamoji atsakomybė, bet jei jis tą pačią vištą pavagia iš prekybos centro ir jei ji nekainuoja daugiau kaip 150 eurų, jam gresia tik administracinė atsakomybė.

– Vagys jaučiasi nebaudžiami?

– Taip. Pavyzdžiui, jei pavagia vištą iš žmogaus, jam gresia baudžiamoji atsakomybė, bet jei jis tą pačią vištą pavagia iš prekybos centro ir jei ji nekainuoja daugiau kaip 150 eurų, jam gresia tik administracinė atsakomybė. Blogiausia, kad jei tas pats žmogus per tą pačią dieną ar tą patį mėnesį padaro kelias vagystes, jam jos nesisumuoja. Jam neatsiranda baudžiamoji atsakomybė, jei jis savanoriškai nepripažįsta, kad tai padarė planuotai, tyčia:  „Ei, čia mano verslo planas!“ Natūralu, kad joks vagis to nepripažins.

Ir mes esame atsidūrę tokiame teisės reglamentavimo užribyje tarp Administracinio nusižengimo kodekso (ANK) ir baudžiamojo. Mes net kreipėmės į universiteto mokslininkus, klausdami, kaip Lietuvos teisinėje sistemoje turi būti išgyvendinta ši bėda, kai vagys apgaudinėja visus mus ir išmano įstatymus. Ir jie naudojasi įstatymo spragomis. Ir kas nukenčia – dirba  apsaugos darbuotojai, prekybininkai, policija, kuri važiuoja į iškvietimus. Dirba ir prokuratūra, kuri tiria tokius atvejus. Galiausiai dirba teismai. Mūsų nuomone, nėra moralu tuo požiūriu, kokį mes tą pirkėją norime edukuoti.

Didžioji bėda yra ne tie, kurie netyčia, per neatidumą nesusimoka už prekę, o tie, kurie paskui tas prekes realizuoja antrinėje rinkoje pigiau. Vėlgi tai ekonominis motyvas. Tas pačias prekes parduoda pigiau, taip sudaroma nemaža konkurenciją prekybos tinklams. 

Pirmoje vietoje alkoholis, paskui – kvepalai, žaislai. Buvo ir sviestas, ir kava, paskui prasidėjo loterijos bilietai, sauskelnės. Vagys orientuojasi į tas prekes, kurios turi paklausą antrinėje rinkoje.

– Ką labiausiai vagišiai neša iš prekybos tinklų, kas yra šluojama nuo lentynų?

– Pirmoje vietoje alkoholis, paskui – kvepalai, žaislai. Buvo ir sviestas, ir kava, paskui prasidėjo loterijos bilietai, sauskelnės.

– Kodėl sviestas? Dar rugsėjį iš vieno prekybos tinklo vadovų girdėjau, kad tai buvo paklausi vagišių prekė.

– Jie orientuojasi į tas prekes, kurios turi paklausą antrinėje rinkoje, kurios negenda, kurias galima lengvai realizuoti ir kurios labiausiai brangsta. Tuomet, turbūt sviestas pabrango, nes etatiniai vagys yra ir neblogi rinkos žinovai. Jie turi aiškius užsakymus ir yra labai išradingi. Ateina su taip paruoštais krepšiais, kad  nešant prekes nesuveiktų ir necyptų saugos priemonės. Jie yra pasiruošę ir ima tikslingai tas prekes žinodami, kur jas realizuos. Įdomus dalykas buvo stebimas per karantiną. Kai neveikė turgūs, viskas buvo uždaryta, sumažėjo vagysčių, nes jiems nebuvo kur tas prekes parduoti.

– Kokių priemonių žada imtis prekybos tinklai, kad apsisaugotų?

– Patys prekybininkai turi įvairių būdų. Turbūt pastebėjote, kad vis daugiau prekių lentynose pažymimos apsauginėmis priemonėmis, kurių taip lengvai nenuimsi, stiprina saugos darbuotojų darbą. Tačiau matome, kad problema nemažėja. Norint apsisaugoti nuo vagišių, vien prekybininkų pastangų neužteks. Labai aiškiai matome, kad reikia kažkokios teisinės intervencijos, nes vagysčių skaičius padvigubėjo.