Sveikatos apsaugos ministerijos 300 tūkst. eurų byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teismas išteisintajam iš valstybės priteisė per 16,8 tūkst. eurų proceso išlaidų.

Teisėjo argumentai

„Teismas nusprendė išteisinti, nes kaltinamasis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių (..) Byloje nesurinkta duomenų ir neįrodyta, visų pirma, kad Šarūnas Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nėra valstybės tarnautoju prilygintu asmeniu. Byloje taip pat buvo įrodinėjama, kad jis buvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Šios aplinkybės byloje taip pat nepasitvirtino, nes Sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir ministro pirmininko sudarytu potvarkiu darbo grupėse jis nedalyvavo, nebuvo nariu“, – per posėdį sakė teisėjas Valerij Lauš.

Valerij Lauš (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Pasak teisėjo, taip pat nepasitvirtino kaltinimas, kad Š. Narbutas buvo įgaliotas viceministrės Kristinos Garuolienės ir ministro pirmininko patarėjo Luko Savicko atstovauti Lietuvai minėto sandorio, kuris buvo sudarytas tarp Ispanijos įmonės „PMS International“ ir Lietuvos institucijos.

„Jis iš tikrųjų tarpininkavo tame sandoryje, tačiau esmė tame, kad dauguma apklaustų liudytojų, taip pat ir valstybinis kaltintojas manė, kad jis tai turi daryti neatlygintinai. Iš tikrųjų paaiškėjo, kad su Ispanijos įmone buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis, sandorio sudarymo metu ji buvo žodinė, ji vėliau buvo įforminta ir raštu. Ispanijos bendrovės atstovai, apklausti kaip liudytojai, patvirtino aplinkybę, kad tokia praktika yra priimtina“, – sakė V. Lauš.

Pasak jo, prokuroras įrodinėjo, kad komercinio atstovavimo mokestis, kuris buvo išmokėtas Š. Narbutui, priklauso Lietuvos valstybei.

„Byloje tai taip pat nepasitvirtino – Ispanijos bendrovės apklausti liudytojai, tai yra generalinis direktorius, patvirtino, kad šis mokestis priklauso įmonei ir jeigu nebūtų buvusi sudaryta komercinio atstovavimo sutartis, tas mokestis liktų kompanijai. Šiuo atveju Šarūnas Narbutas įgijo ne Lietuvos valstybės biudžetui priklausiančias lėšas, o Ispanijos įmonės lėšas. Dėl to ir nėra sukčiavimo sudėties“, – sakė teisėjas, paaiškinęs, kodėl Š. Narbutas buvo išteisintas dėl sukčiavimo.

Nuosprendis nėra galutinis ir gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Prokuroras Gintaras Jasaitis BNS žurnalistams sakė, kad apeliacijos teise tikrai pasinaudos ir nuosprendį skųs.

Gintaras Jasaitis (P. Paleckio/BNS nuotr.)

„Teismas trumpai žodžiu motyvus nuosprendžio aptarė, jie iš esmės neatitinka, kaip buvo formuluotas kaltinimas, kokie buvo surinkti įrodymai. Galiu pasakyti tik tiek, kad apeliacine tvarka šitą nuosprendį bent jau aš tikrai apskųsiu. Mano pozicija nesikeičia“, – teisme sakė prokuroras.

Švaistomos valstybės lėšos

Išteisintasis Š. Narbutas savo ruožtu teigė, kad tokia G. Jasaičio pozicija esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

Tai tiesiog rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir tuščiai mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau negu 100 tūkst. eurų išleista tokiam tuščiam, nepagrįstam kaltinimui. Tai tiesiog rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – portalui kauno.diena.lt teigė Š. Narbutas.

Š. Narbutas pažymėjo manantis, kad bylos medžiagoje nebuvo jokių jo kaltės įrodymų, tačiau, išteisintojo teigimu, byla buvo politizuota, ją komentavo politikai, tad jis nebuvo tikras, kad teismas jį išteisins.

„Bylos medžiagą sudaro beveik 10 tūkst. puslapių, toje medžiagoje nėra jokių mano kaltės įrodymų, kažkokių argumentų. Paradoksalu, kad net prokuroras kažkaip nelabai ir stengėsi tuos įrodymus pateikti, tiesiog konstatuodavo, kaip čia jam, kas atrodo. Tai nėra įrodymai. Tai, pagal tai, aš iš tikro jaučiausi ramiai, bet nebuvau tikras, koks tas nuosprendis bus, žinant, kaip aš tai vadinu, kad tai yra politizuota byla, nes šalies vadovas yra pasakęs, kad mane reikia nubausti, Seimo nariai tą patį komentavo“, – aiškino jis.

Teisinis eksperimentas

Š. Narbutas viso beveik trejus metus trukusio teisinio proceso metu kartojo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą.

Raimundas Lideika ir Šarūnas Narbutas (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenis, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Jau anksčiau „Kauno diena“ rašė, kad teisėsaugos buvę kaltinimai – tarsi rašyti šakėmis ant vandens. Remiantis teisės ekspertais ir Baudžiamuoju kodeksu (BK) išsiaiškinta, kad Š. Narbutas Vyriausybei neatstovavo ir neturėjo jokių įgaliojimų veikti jos vardu. Tačiau prokuroras mano kitaip – siūlė teismui pripažinti Š. Narbutą kaltu ir skirti jam 75 tūkst. eurų baudą, priteisti iš jo SAM 303,4 tūkst. eurų.

Kaip jau esame rašę, prieš keletą metų buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou: Š. Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai, – jis turėjo individualios veiklos pažymėjimą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas.

Po sulaikymo viešojoje erdvėje prasidėjo tikras linčo teismas. Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Sutrypta reputacija

Š. Narbutas anksčiau teisme piktinosi teisėsaugos veiksmais ikiteisminio tyrimo metu. Anot kaltinamojo, jis tuo metu negalėjo reaguoti, komentuoti apie jį teisėsaugos paviešintos informacijos, kuri buvo aptarinėjama žiniasklaidoje, kur vienareikšmiškai net iki teismo sprendimo Š. Narbutas jau buvo nuteistas.

„Ikiteisminis tyrimas yra inkvizicijos procesas, tai taip ir jaučiausi, – kaip inkvizicijos procese. Faktiškai aš buvau kankinamas procesu. O kai dar  žiniasklaida formuoja tokią neigiamą nuomonę. Kaip sakoma: jei kas nors eidamas pro tave dešimt kartų sukriuksės, vienuoliktą ir pats sukriuksėsi“, – dėstė jis ir pabrėžė, kad visus tuos metus ant jo buvo pilamas purvas.

„Visi tie praradimai, nekalbant apie sutryptą reputaciją, sveikatos pablogėjimą, bet ir apie finansus, galimybes dirbti ir užsidirbti, kurios irgi maksimaliai buvo apribotos, negrįžtami, – pridūrė jis. – Tokius veiksmus – ikiteisminis tyrimas pradedamas, tęsiamas, vilkinamas, nekontroliuojamas ir vyksta tokios didelės apimties – vertinu kaip policinės valstybės apraiškas.“

Kad teisėsaugininkų kuriamos dramos yra ilgametė problema, „Kauno dienai“ yra sakęs ir teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas.

„Jei gerai atsimenu, Lietuva yra pralaimėjusi Strasbūre mažiausiai vieną tokią bylą. Tokie sulaikymų šou tikrai yra pertekliniai elementai. Nekaltumo prezumpcija sako, kad valstybės institucijos neturėtų sudaryti kažkokio išankstinio įvaizdžio apie žmogų. Visos naudojamos priemonės turėtų būti proporcingos situacijai. Reikia žiūrėti, kokio pavojingumo tas žmogus, kiek tikėtina, kad jis gali bėgti ir t. t.“, – „Kauno dienai“ teigė teisės ekspertas.

Grįžo į sovietmetį

Š. Narbuto advokatas Raimundas Lideika anksčiau teisme akcentavo, kad COVID-19 reagentų pirkimo sandoris, iš kurio Š. Narbutas uždirbo per 300 tūkst. eurų, yra civilinių teisinių santykių išraiška.

„Šioje byloje nepagrįstai kriminalizuojamas civilinis teisinis sandoris. Nėra šioje byloje nusikaltimų, čia yra civiliniai teisiniai santykiai“, – dėstė advokatas.

R. Lideika aiškino manantis, kad prokuroras G. Jasaitis vis dar vadovaujasi sovietmečiu baudžiamajame procese vyravusiu požiūriu į užsidirbti siekiančius asmenis. Advokatas svarstė, kad prokuroras apie tokius asmenis tebegalvoja kaip apie spekuliantus, kurių veikla sovietmečiu buvo kriminalizuojama.

Teisininkas pažymėjo, kad Š. Narbutas, tarpininkaudamas Lietuvai įsigyjant COVID-19 reagentų, nusikaltimo nepadarė, jis, pasak advokato, siekė, kad Lietuva pandemijos metu kuo greičiau gautų reikalingų medicinos priemonių gelbėjant žmonių gyvybes.

P. Paleckio/BNS nuotr.

Sulaikė be pagrindo?

Š. Narbutas portalui kauno.diena.lt  yra teigęs, kad prieš keletą metų skambiam STT agentų surengtam jo sulaikymui nebuvo jokio teisinio pagrindo.

„Tuomet net neturėjau dalyvauti teismo posėdyje, nes buvo sprendžiamas ne mano sulaikymo, o namų arešto klausimas. Pagal BK tokiame posėdyje nei aš, nei mano gynėjas net neprivalome dalyvauti. Aš į jį galiu būti kviečiamas atvykti, bet jokiu būdu neatvesdinamas“, – vis daugiau intriguojamų detalių į dienos šviesą kėlė pašnekovas.

Jo žodžiais kalbant, tiek sulaikymas, tiek namuose atliktos kratos buvo daromos be jokios teismo sankcijos.

„Pas mus susiformavusi tokia ydinga STT veiksmų praktika – jie mano, kad lengva ranka bet kada gali sulaikyti, ką nori ir kaip nori. O teismai vėliau užmerkia akis. Taip įteisinama jėgos struktūrų savivalė“, – teigė Š. Narbutas.

Vertinant visus šiuos argumentus kirba vienas klausimas – kam buvo reikalingas visas šis šou? „Čia visur yra spekuliacijos. Dabar tik patys galime vertinti, ar tai buvo priešrinkiminiai žaidimai ir siekta parodyti, kad tuometė valdžia ne taip gerai susidorojo su pandemijos iššūkiais, kaip buvo skelbiama. O galbūt tai buvo noras nukreipti dėmesį nuo kitų skandalų, nes viskas atrodo labai neparuošta“, – svarstė jis.

„Kai sukuriama daug šalutinių efektų, o jie yra žmonių nepasitenkinimas, galbūt pavydas, kažkokie vertybiniai ar moraliniai aspektai,  nebekreipiama dėmesio į baudžiamąją teisę. Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra ne vienas“, – visą šią painią bylą yra reziumavęs teisės ekspertas R. Merkevičius. Jį papildė ir Lietuvos teisinės sistemos skaudulius vardijęs profesorius D. Žalimas: „Ko dažniausiai trūksta, tikriausiai jaučiame mes visi, – teisingesnio požiūrio, įsigilinimo į žmogaus situaciją, jautrumo. Problemos daugeliu atveju atsiranda būtent dėl žmogiškumo stokos.“

Nagrinėja Strasbūras

Š. Narbutas apskundė Lietuvą Strasbūro teismui. Praėjusių metų pavasarį priimta peticija dėl galimo šešių straipsnių pažeidimo – kankinimų draudimo, neteisėto sulaikymo, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saviraiškos laisvės.

„Šių visų šešių straipsnių kaip galimų pažeidimų iškėlimas atrodo logiškas. Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, šis atvejis neatrodo standartiškai. Ne taip ir dažnai pas mus pareiškėjai sulaukia tokio dėmesio. Tiesą sakant, ir paties pareiškėjo asmenybė yra unikali, ir ta visa byla, pradėta prieš jį, gana unikali“, – „Kauno dienai“ situaciją apibūdino D. Žalimas. Jo žodžiais kalbant, vienas straipsnis – kankinimų draudimas – kelia nerimą: „Tai vienas šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidimų.“