Priklausomybės ligų specialistų pacientai – 11-12 metų paaugliai, jau turintys nemenką svaiginimosi patirtį. Kaip tai atsitinka? Nuo ko viskas prasideda? Tai bandėme išsiaiškinti kalbėdamiesi su keliais besigydančiais nuo priklausomybės ligų jaunais žmonėmis.

Valkatauja ir uosto klijus

Dešimtmetis Benas (vardas pakeistas) uosto klijus, geria alkoholį, rūko cigaretes. Kaip ir kiti, augantieji valdiškuose namuose, pinigų savo poreikiams prasimano pats. Berniukas jų kaulija Kauno gatvėse, prekybos centruose. Kai kurie jo bendrai taip gautas lėšas leidžia ir lošimams.

Pastaruoju metu Benui beveik niekas neįdomu. Nesvarbu, ką sakys vaikų globos namų darbuotojai, jam eilinį kartą praleidus pamokas, nakvojus ne savo lovoje, o mieste. Jo pareiga yra išsisukti nuo „nesąmonių“ – ilgų moralų, psichologų konsultacijų ir gauti pinigų.

Už pokalbį Benas užsiprašė 20 litų, tačiau sutartu laiku nepasirodė. Tai įprastas problemiškų ir svaigalus vartojančių paauglių poelgis. Jiems pernelyg sudėtinga laikytis ir pažadų, ir nustatytos dienotvarkės, pavyzdžiui, laiku keltis ir gultis, nevėluoti į pamokas.

Nuo narkotikų tikėjosi sulieknėti

Kita Kauno priklausomybės ligų centro pacientė – jau antrą kartą čia gydoma 15-metė.  Ji – kaunietė, parsidavinėjusi už narkotikų dozę.

„Mesti rūkyti kol kas nenoriu, aš čia dėl gėrimo“, – paaiškina graži lieknutė paauglė, kurią, pakeitę vardą, pavadinome Vilte.

Ji surūkydavo 10 cigarečių per dieną, o kiek išgerdavo – sunku būtų suskaičiuoti. Tačiau ne tai baisiausia.

Būdama 13 metų, mergaitė pradėjo sau nebepatikti, įsivaizdavo, kad yra pernelyg apkūni. Alkoholio pridedamo pasitikėjimo greitai ėmė nepakakti. Nudžiugino iš draugės išgirsta žinia, neva labai greitai sulieknėjama nuo amfetamino. Būtent dėl to Viltė numojo ranka į viską naikinantį šio narkotiko poveikį ir laukė tik teigiamų rezultatų.

„Tačiau tapau baisi ir išore, ir vidumi“, – pripažino labai gerai besimokanti mergaitė ir pridūrė, kad daugiau nė už ką nesiimtų tokių absurdiškų „dietų“.

Pardavinėjo savo drabužius

Narkotikus Viltė vartojo pusmetį. Tam išleido visus vasarą užsidirbtus pinigus. Kai šie baigėsi, paslapčia imdavo jų iš mamos piniginės. Narkotikams išleisdavo ir maistui skirtus pinigus.
Prarado apetitą, susirgo anoreksija. Užeidavo silpnumo priepuoliai. Dėl jų išsėdėdavo vos keliose pamokose, tapo viskam abejinga.

„Tapau grubi, nepaklusni. Vadovavausi principu: turiu pinigų – darau, ką noriu“, – savo gyvenimo patirtimi dalijosi Viltė.

Tačiau pinigų pritrūkdavo. Tuomet mergaitė narkotikų gaudavo skolon. Jai grąžinti pardavė kolonėles, telefoną, drabužių. Iš mamos kartą pavogė gana didelę sumą pinigų.

Neilgai trukus narkotikus Viltė jau vartojo kasdien ir vis didesnėmis dozėmis. Kai jų perdozavusi vieną parą negrįžo namo, mama ją iškart atvežė į Priklausomybės ligų centrą.
Po pirmosios reabilitacijos Viltė nevartojo narkotikų 10 mėnesių. Tiek laiko jai pavyko vakarėliuose atsilaikyti draugų siūlymams pasivaišinti alkoholiu. Tačiau per vieną gimtadienį išgertos taurės užteko, kad pradėtų vėl ristis žemyn.

„Padariau daug klaidų. Norėčiau užsidirbti ir grąžinti pavogtus pinigus“, – tikisi išpirkti bent dalį kaltės Viltė.

Tačiau kol kas šiai paauglei reikia ilgos reabilitacijos. Čia, Priklausomybės ligų centre, jai labiausiai patinka meno terapija – filmai ir piešimas.

Iš namų išvarė mamą

Septyniolikmetis Ignas (vardas pakeistas) jau septyni mėnesiai negeria, nerūko ir nevartoja narkotikų. Tiek laiko jis gyvena ir gydosi Kauno priklausomybės ligų centre.

„Man buvo susisukusios smegenys. Su broliu mamą iš namų išvarėme. Išstūmėme pro duris, juokais išmetėme kelis jos daiktus. Įsileidome tik kitą dieną. Juk mes – asmenybės, negalėjome nusileisti, reikia parodyti savo valdžią. Priklausomybė tikrai ėda žmones.Baisiausia, kad kieme mokomi gerti, rūkyti net ir septynerių metų vaikai“, – pasakojo ir pats savo bei kitų veiksmais baisėjosi paauglys.

Jam vis dar tenka kovoti su noru pasprukti namo ir dienas leisti taip, kaip buvo pratęs iki šiol. Sustabdo nuolat kartojama frazė: „Šiandien dar nebėgsiu iš centro – rytoj.“ Reabilitacija centre trunka iki vienų metų.

Jis labai gailisi dėl padarytų niekšybių, bet atsiprašyti tų, kurie nuo jo kentėjo, vis dar neapsiverčia liežuvis. Mama – ne vienintelė, kurios reikia atsiprašyti.

„Buvau labai grubus, agresyvus. Stumdydavau, mušdavau mažiukus, atimdavau akinius, mokykloje buvau tyčia sulaužęs spintelės duris. Kartą klasėje apvertėme visus stalus ir ėmėme mėtytis šakutėmis. Čia aš esu labai ramus, stengiuosi apgalvoti savo žodžius, mokausi bendrauti, nesivelti į konfliktus“, – džiaugėsi paauglys, kurio kalboje anksčiau trys iš keturių žodžių buvo keiksmažodžiai.

Gerdavo, kad sužavėtų

Savo kaip priklausomybės ligų paciento karjerą Ignas pradėjo būdamas 11 metų, kai prie Lampėdžių karjero su draugu ir teta užsirūkė pirmąją cigaretę.

Neilgai trukus to išmokė ir brolį dvynį. Dvylikos pradėjo gerti, iš pradžių – alų, tačiau netrukus jau maukė ir degtinę. Pasirūpino, kad neatsiliktų ir brolis.

„Toks amžius – pats kvailiausias. Gerdavau, kad labiau pasitikėčiau savimi, pavyzdžiui, kai eidavome susitikti su panelėmis. Kai išgeri, atsiriša liežuvis. Būdavo, tiek prisigerdavau, kad net neatsimindavau, kokia ta panelė buvo, bet svarbu, kad padariau jai įspūdį“, – prisiminė Ignas.

Viskas taip įsisiūbavo, jog kartais nutraukdavo draugystę su mergaitėmis arba specialiai išprovokuodavo konfliktą, kad būtų paliktas ir turėtų pretekstą gerti. Ignas su broliu visuomet dėl visko vienas su kitu varžydavosi. Prisidėjo dar viena rungtis – kuris daugiau išgers. Ignas gerdavo ir mokykloje.

„Per pertrauką išgeri, parūkai ir grįžti į klasę“, – lyg savaime suprantamą dalyką pasakojo moksleivis.
Alkoholis dar labiau jaukė protą, kėlė agresyvumą. Atsitokėjęs Ignas gailėdavosi, ko iškrėtęs, bet dėl savigraužos apimdavo dar didesnis noras gerti.

Daugiadienės tęsėsi mėnesį

Nuo 15 metų Ignas ėmė rūkyti marihuaną, kiek vėliau išbandė amfetaminą.

„Bet nuo jo labai blogai jausdavausi, žiaurios “parkės„ būna. Mano didžiausia priklausomybė alkoholiui. Daug ko neatsimenu. Ilgiausiai kasdien esu gėręs mėnesį. Gerdavau namie, kol mamos nebūdavo. Kai ji pareidavo su draugais, išeidavome į kiemą, ten gerdavome. Paskui eidavome pas draugus“, – neslėpė paauglys.

Narkotikų, alkoholio ir cigarečių jo brolis ir dabar neatsisako. Svaigalams juodu užsidirbdavo.
„Baldus rinkome, vėliau statybose dirbome. Į darbą ateidavome ir girti. Bendradarbiai nieko nesakydavo – patys gerdavo. Būdavo, kad pridarydavome broko. Bet mokėjau jį paslėpti“, – kone didžiavosi vaikinas.

Tėvas miręs

Igno mama, pagavusi sūnus rūkančius, atimdavo cigaretes, bardavo. Bet poveikis buvo priešingas.

„Eidavome streikuoti – toliau rūkyti ir gerti. Manau, viskas buvo dėl to, kad neturėjome kuo užsiimti, turėjome per daug laisvės, mama buvo labai atlaidi mums ir ją skriausdavusiems sugyventiniams“, – samprotavo paauglys.

Jo tėvas yra miręs.

Vėliau mama vaikus gąsdindavo gydymu, policija. Ignas ją erzindavo ir provokuodavo tol, kol ši apsiverkdavo. Kam reikėjo su mama taip elgtis?

„Mane nervindavo, kad ji kitiems viską apie mus pasakodavo – guosdavosi“, – aiškino vaikinas.

Dabar Ignas norėtų visą savo dėmesį skirti mokslams, kuriuos dėl priklausomybės nemenkai apleido. Taip pat paauglys tikisi atsiprašyti mamos ir atsidėkoti vienai odontologei už jam ir broliui parodytą rūpestį bei pasitikėjimą jais, net ir nesulaukus teigiamų poslinkių.
„Labai stengiuosi mokytis. Esu talentingas, ypač sekasi tikslieji mokslai. Patinka šokti, piešti. Dabar šoku tik tada, kai namo išleidžia, tai net pilvas užaugo“, – šypsojosi paauglys.
Šiuo metu jis labiausiai džiaugiasi per šventes grįžęs namo. Tuomet aplanko močiutę, kurios gimtadienis, kaip ir tėvo, tą pačią dieną. Aplanko tėvo kapą.

Reikia, kad panorėtų

Mergaitėms priklausomybė svaigalams išsivysto greičiau ir būna gilesnė nei berniukams. Tai iš patirties žino priklausomybės ligų specialistai.

„Tų 11-12 metų paauglių, kuriuos esame konsultavę, dar negalima vadinti alkoholikais, narkomanais. Alkoholio, toksinių medžiagų vartojimas yra gretutinė asocialaus elgesio išraiška“, – įsitikinusi Kauno priklausomybės ligų centro Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Žaneta Žalkauskaitė.

Specialistai apgailestauja, kad tokio amžiaus vaikams kelios konsultacijos jokios naudos neduoda. Sąmonė ima keistis tik tuomet, kai terapija tęsiama mėnesius.

„Vaikas turi būti suinteresuotas čia būti. Kai jį pas mus atveža prievarta, jis visiems be išimties jaučia didžiulį priešiškumą ir pasiekti teigiamų rezultatų neįmanoma. Aiškiname, kas negerai, kaip padėsime. Kol vaikas to nenori, tėvai, vaikų globos namų darbuotojai, priklausomybės ligų specialistai bejėgiai“, – tikino Ž.Žaltauskaitė.

Tautvydas Zikaras, Kauno priklausomybės ligų centro direktorius.

Į Kauno priklausomybės ligų centrą itin jaunus pacientus dažniausiai atlydi tėvai ar vaikų globos namų darbuotojai. Pernai šiame centre pagalba buvo suteikta 215 nepilnamečių, iš jų 160 – dėl narkotinių medžiagų, kitiems – dėl alkoholio vartojimo.