Turėdami tik pjesę ir pastogę repeticijoms du aktoriai Klaipėdoje sukūrė spektaklį, kurį publikai pirmąsyk parodys šį sekmadienį.

Antano Milinio teatre šiaulietis Gintaras Čajauskas ir klaipėdietis Igoris Reklaitis vaidins Slawomiro Mrožeko „Emigrantus“ (1970).  Pats spektaklį ir režisavęs Klaipėdos dramos teatro aktorius I.Reklaitis tvirtino, kad šią vieno iškiliausių ne tik Lenkijos, bet ir pasaulio XX a. dramaturgų pjesę pasirinko neatsitiktinai.

Aplinkybių auka

– Kokia šio pasirinkimo ir spektaklio gimimo istorija?

– Esu aplinkybių auka. G.Čajauskas man pamėtėjo šią medžiagą. Jis – buvęs Šiaulių dramos teatro aktorius, bet pastaruosius 10 metų nedirbo jokiame teatre, apsigyveno Klaipėdoje ir norėtų sugrįžti į sceną. Taigi gavau tą pjesę, perskaičiau ir užsikabinau. Tarp kitko, Kęstučio Žilinsko ir Nacionalinio dramos teatro pastatytų „Emigrantų“ nesu matęs. Patiko pati pjesė. Tikiuosi, ji dar nepaseno, publikai bus aktuali.

– Kuo sudomino pjesė?

– Ją skaitydamas susimąsčiau, kad kiaulių gripo pandemija neišnaikino tiek žmonių, kiek mes per pastaruosius 20 metų praradome jaunimo, pačių geriausių žmonių, kurie emigravo iš Lietuvos. Kita vertus, emigrantu, atstumtuoju gali jaustis ir čia – neturėdamas darbo, socialinių garantijų. Autorius stipriai užkabino ir laisvės temą, kaip skirtingi žmonės vienas kitą traukia, engia, žemina...

– Kaip su šiuo spektakliu atsidūrėte A.Milinio teatre?

– Mudu su Antanu pažįstami jau senokai, kartu prieš kelerius metus Klaipėdos universitete dėstėme lietuvių kalbos ir režisūros specialybės studentams, nuo pradžios iki galo vedėme visą kursą. Kai su Gintaru ėmėme dairytis spektakliui pastogės, A.Milinis mus įsileido, mes su jo teatro vėliava ir dirbame.

A.Milinio teatras reziduoja „Aušros“ teatre, kurio salėje – tik 70 vietų žiūrovams. Mums patiko toji erdvė – labai jauki, ideali vieta šiai pjesei. Norime pasinaudoti kamerinės aplinkos privalumais. Tiesą sakant, po Žvejų rūmų didžiosios salės man čia – atgaiva. Vaidinant galima paieškoti truputį kitų spalvų ir niuansų, kuriuos be gailesčio sugeria didelė erdvė.

Režisierius – kaip architektas

– Režisūros ėmėtės pirmąkart?

– Taip, jei neskaičiuotume to, kad dar prieš 30 metų, kai tik baigęs aktorystės mokslus atėjau dirbti į Klaipėdos dramos teatrą, turėjau dramos būrelį tuomečiame „Dailės“ kombinate, dirbant su Klaipėdos universiteto studentais irgi tenka statyti spektaklių ištraukas.

O kai A.Žebriūnas su V.Žalakevičiumi rinko kursą, net norėjau pabėgti iš teatro į kino režisūrą. Gal mane taip Kristaus amžius buvo paveikęs – kai tau 33-eji, dar yra šansas kažką pakeisti...

Aš didelių režisūrinių ambicijų neturiu, bet daug metų galvoje sukasi kelios pjesės, vis mane persekioja. Jų neatsisakau – laikas parodys, gal dar pastatysiu.

Esu įsitikinęs, kad spektaklį gali pastatyti bet kuris aktorius. Kaip savo sode namelį galime pasistatyti bet kuris. O koks jis bus, priklauso nuo skonio, žinių, prigimtinių galimybių... Režisieriaus profesiją aš įsivaizduoju kaip architekto – turi viską įvaldyti, į viską atsižvelgti, kompleksiškai mąstyti. Kai stebi gero režisieriaus darbą, matai jo idėją, apie ką jis nori sukurti spektaklį.

– Pats režisuojate spektaklį ir jame vaidinate – ar tai nesudėtinga?

– Prisipažinsiu, man nėra priimtina, kai pats aktorius ir režisuoja, ir vaidina. Tai nėra gerai, beprotiškai sunku. Mano patarėja dabar buvo tik intuicija.

Kita vertus, manau, kad aktorius, jei turi ambicijų, neturi bijoti režisuoti teatre. Tik reikia išeiti iš teatro ir nesupainioti tų dviejų dalykų. Išeiti ir per kokius dvejus metus susidėlioti sau temas, išsiaiškinti, ko nori.

– Po I.Turgenevo „Įnamio“ jūs naujo vaidmens neturėjote beveik dvejus metus... Gal „Emigrantai“ gimė iš kūrybos alkio?

– Nemanau, nes tokio didelio alkio nejaučiu. Man nepriimtina šuoliuoti uždusus iš vieno spektaklio į kitą. Tai gresia perprodukcija. Tuomet nieko naujo žiūrovui jau nebesuteiki. Man reikia pauzių, kad tas darbas neišsunktų.

„Emigrantus“ pradėjome repetuoti pavasarį. Dirbome priebėgomis. Tąsėmės, kartais norėjosi mesti... Bet vėl grįžom. Galėjome spektaklį išleisti birželį, betgi vasarą neverta, kas į jį eis?.. Taigi atidėjome iki rudens, ir štai parodysime.

Bepinigis projektas

– Kaip sekėsi dirbti su kolega?

– Buvo lengva, nes Gintaras manimi pasitikėjo. Ir sunku, nes 10 metų jis nevaidino teatre. Tačiau jis labai nori vaidinti. Šis spektaklis gal jam svarbesnis nei man – įrodyti, kad grįžai, esi.

– O kas pasirūpino dekoracijomis, aktorių kostiumais, muzika?

– Mes patys. Tai bepinigis projektas: sumanymas plius vieta. Galima sakyti, kad dekoracijų autorius – pats S.Mrožekas, jis pjesėje viską smulkiai aprašė. Tiek ten tų dekoracijų – kaip kalėjimo kameroje dviems. O kostiumus susiradome pigių rūbų parduotuvėse, ir vėl pjesės autorius savo remarkose pamėtėjo vieną kitą idėją.

Nuo mokyklos laikų įstrigo į atmintį Česlovo Niemano plokštelės muzika. Ji mane 30 metų lydi. Dabar pasitaikė proga ją panaudoti. Norėjosi pakelti spektaklį iki šios muzikos lygio.

– Kaip manote, kokia jūsų šio spektaklio ateitis?

– Dėl jos nesukame galvos. Visai apie tai nemąstom. Sutarėme taip: išleisime premjerą ir žiūrėsim... Čia ne tas projektas, kur daug lėšų investuota, viskas suplanuota. Nelabai tikiu, kad kažką uždirbsim. Jei bus paklausa, gali būti, kad sėsime į lėktuvą ir parodysime jį tautiečiams Londone, Dubline ar Čikagoje. Mes esame visiškai nepriklausomi. Kad tik būtų poreikis. Mūsų nepančioja nei pinigai, nei laikas. Čia ir yra kūrybos laisvė. Jei spektaklis bus reikalingas, mes jį vaidinsim.

S.Mrožeko „Emigrantų“, kuriuose vaidina aktoriai I.Reklaitis ir G.Čajauskas, premjera – lapkričio 14 d. 18 val. A.Milinio teatre (Šaulių g. 14, „Aušros“ teatras). Bilietai – po 15 Lt.