Gegužės 2 d. sostinės kino teatre „Pasaka“ pristatoma „Azijos kino filmų retrospektyva“. Kokie gi yra Rytų šalių kino ypatumai?

Apie tai plačiau papasakojo indologas, Vilniaus universiteto dėstytojas Deimantas Valančiūnas. Jis Azijos kinu susidomėjo prieš 12 metų, išvykęs studijoms į Indiją. “Man, užaugusiam intelektualaus europinio kino – Tarkovskio, Bunuelio ir kitų režisierių darbų – apsuptyje, artima pažintis su populiariuoju Indijos kinu buvo savotiškas atradimas”, - prisimena Azijos kultūros studijų specialistas, kurį tuometinė pažintis su Indijos kinu vėliau paskatino pasinerti į Azijos kino industrijos sritį.

- Lietuviai visuomet itin žavėjosi Rytų kraštų egzotika bei kultūrų įvairove, ar galime teigti, kad Azijos filmai itin populiarūs Lietuvos kino mylėtojų tarpe?

- Taip, tikrai, lietuviai itin domisi Azijos kinu – arba bent jau tam tikrų režisierių darbais. Štai festivalio „Kino pavasaris“ numylėtinis ir visuomet laukiamas Pietų Korėjos režisierius Kim ki Dukas, arba japonų režisieriaus Takeshi Kitano filmai – jie visada sutraukdavo daugybę žiūrovų į kino sales. Reikia nepamiršti ir keletą dešimtmečių besitęsusią Indijos kino ir lietuvių meilės istoriją, kuri, deja, netikėtai baigėsi. Taigi, lietuvių ir Azijos kino ryšys akivaizdus.

- Ar mes, lietuviai, gebame šiuos filmus “tinkamai” žiūrėti, suprasti jų kontekstą?

- Viena vertus, visuomet galime sakyti, kad kinas tarsi šneka universali kalba. Iš kitos pusės, reikia pripažinti ir Azijos kino industrijų specifiką ir išskirtinumą. Kartais tam tikras filmo patyrimas gali būti nesąmoningai apribojamas, kaip, pavyzdžiui, Vakaruose buvo su indiškais filmais, kurių dainų ir šokių intarpai neretai būdavo iškerpami kaip nereikalingi. Be abejo, tokiu būdu siekta sutrumpinti itin ilgą filmo trukmę, tačiau šie intarpai yra nepaprastai svarbi ir integrali filmo pasakojimo ir pajautos dalis. Derėtų nepamiršti, kad prieš keletą dešimtmečių kino studijos buvo stipriai įtakojamos eurocentrinės pasaulėžiūros – tad iš tokios perspektyvos, europinis ir Amerikos kinas buvo laikomi „tikruoju“ kinu, kaip priešprieša kažkur periferijoje egzistuojančiam marginaliniam „kitam” (t.y. Azijos, Pietų Amerikos) kinui.

Tokie filmų festivaliai, kaip “Azijos kino filmų retrospektyva”, yra labai reikalingi – jie ne tik išlaisvina mus iš skirstymo į „tikrą“ ir „netikrą“ kiną, tačiau taip pat leidžia pajusti kino plačiąja prasme daugiaplaniškumą ir nevienalytiškumą. Be abejo, tai taip pat plečia mūsų akiratį, skatina domėtis vienais ar kitais estetiniais sprendimais, ieškoti, kodėl būtent tokiu būdu viena ar kita tema buvo atskleista ir pan. Tai dažnai neišvengiamai atveda mus prie kultūrinių aspektų pažinimo. Apskritai, žvelgiant iš tokios truputį postmodernios perspektyvos derėtų neprisirišti prie kažkokios vienos ir vienintelės žiūrėjimo praktikos – filmą galima „skaityti“ labai įvairiai ir kiekvienas tame pačiame filme galės atrasti skirtingų dalykų. 

- Kuo ypatingas Azijos kinas ir kokius paminėtumėte esminius jo skirtumus nuo Vakaruose kuriamų filmų?

- Azijoje yra stipri visų šiuolaikinių ir tradicinių menų sintezė – ne išimtis ir kinas. Tad skirtingų Azijos regionų filmų kūrėjai išnaudoja savo kultūrinį bagažą, savitą estetiką, savus kultūrinius kodus priimdami tiek naratyvinius, tiek estetinius, tiek struktūrinius kino filmo kūrimo sprendimus. Pavyzdžiui, populiarius visame pasaulyje kinų ir Hong Kongo kovinių menų (kin. wuxia) filmus įtakojo pirmaisiais XX a. metais kurti „operiniai filmai“, kurie, savo ruožtu, daug perėmė iš tradicinės kinų operos. Lygiai taip pat indiškas kinas filmams išnaudojo savo šimtmečiais kurto Sanskrito teatro estetikos principus, epinės poetikos tradicijas ir pan. Tokių tradicijos ir tradicinio meno įtakų šiuolaikiniam kinui yra labai daug ir įvairių – tačiau taip pat negalime teigti, kad Azijos kinas yra užkonservuotas „tradicionalizme“.

- Ar Holivudas stipriai įtakoja Azijos kino industriją, ir kokiais aspektais tai pasireiškia?

- Filmai apskritai yra kultūriniai hibridai. Štai, pavyzdžiui, termino „Bolivudas“ naudojimas būtent nurodo hibridinę šio neologizmo kilmę. Sudarytas iš dviejų žodžių – Holivudo ir Bombėjaus (dabar Mumbajaus), jis tarsi nurodo į indišką kultūrinį kontekstą, kuriam yra suteiktos vakarietiškos formos. Tai tam tikra prasme rodo Azijos kino ryšius su Holivudu, kurie yra ilgi ir seni. Šie ryšiai nenutrūksta ir dabar. Tokia, šiek tiek hegemoninė Holivudo pozicija visame pasaulyje, smarkiai veikia ir šiuolaikinį Azijos, ir ne tik, kiną. Holivudas diktuoja rinkos sąlygas, taigi, ir Azijos kinas yra priverstas konkuruoti. Štai tokios technologinės naujovės kaip 3D, plačiai naudojamos Holivudo filmuose, neišvengiamai įtakoja ir Azijos kūrėjų norą integruoti jas savo filmuose, ir tai nėra blogai. Šiais metais indai pastatė filmą “ABCD”, kuriame puikiai pritaikė 3D technologijas savo šokiams, išgaudami visiškai naują ir nepatirtą efektą.   

- Ar skirtingų Azijos regionų filmai turi daugiau panašumų, ar vis dėlto esmiškai skiriasi?

- Kalbėti apie Azijos kiną, kaip apie homogenišką darinį yra labai sunku. Štai akademiniame diskurse neretai yra naudojamas angliškas terminas “Asian cinemas”, daugiskaita pabrėžiant Azijos regiono kino industrijų įvairialypiškumą. Tai yra skirtingos industrijos, turinčios skirtingą istoriją, skirtingą kultūrą, o tai be abejonės veikia ir pačių filmų naratyvus, estetiką, kompoziciją ir t.t. Nekalbant apie tai, kad pačios industrijos savo viduje yra nepaprastai skirtingos. Dažnai mes esame įpratę vertinti filmus tik iš mums gerai pažįstamų režisierių perspektyvos – tačiau vis gi reikia pripažinti, kad Japonija nėra vien tik Akira Kurosawa, Pietų Korėja – Kim ki Dukas ar Indija – spalvingi miuziklai (arba atvirkščiai, Satyajito Rayaus kūryba). Nekalbant jau apie tai, jog skiriasi, pavyzdžiui, Pietų Azijos ir Rytų Azijos filmai, galima pamatyti daug skirtumų ir tarp artimų kino industrijų – tarkime, Kinijos, Taivano ir Hong Kongo. Taigi, ir “Azijos kino filmų retrospektyva” yra labai sveikintina idėja, nes tokiuose renginiuose žiūrovai turi galimybę pamatyti labai skirtingą filmų paletę, toje pačioje industrijoje atrasti kažką naujo, išsilaisvinti iš išankstinių stereotipų, kad „indiškas kinas yra vien tik dainos ir šokiai“ arba kad „kiniškas kinas yra be proto lėtas“ ir pan.

- Kas yra tabu Azijos kine? Ko niekada nepamatytumėme, tarkim, indiškame filme?

- Reikia pastebėti, kad cenzūros ir tabu Azijos kine yra vis mažiau. Kinijos ir Indijos kino industrijos yra labiausiai cenzūruojamos, ir vis dar išlaiko tam tikrą atstumą ir kontrolę jautrioms temoms, pavyzdžiui, kultūrinės revoliucijos, Tianmenio aikštės žudynių Kinijoje temoms ir pan. Kartais buvę tabu tampa paradoksaliai priimtini, kaip norma, ir pačių kino kūrėjų. Štai ilgalaikis bučinio į lūpas draudimas Indijos kine nors formaliai jau ir nebėra cenzūruojamas, tačiau labai nedaug filmo kūrėjų imasi tai vaizduoti. Tiesa, nuogo kūno ar atviros erotinės scenos indiškame filme dar yra pateikiamos labai stilizuotai.   

- Esate minėjęs, kad Indijos kultūroje filmas gali tarnauti kaip tam tikras ideologijos įrankis. Ar tai taikytina visoms Azijos šalims?

- Na, galima sakyti, kad tai taikytina bet kurios šalies filmams ar industrijoms, kadangi kino kūriniai negimsta kultūriniame vakuume. Jie yra įtakojami specifinių kultūrinių, socialinių, politinių, istorinių ir kitų veiksnių. Filmo kūrėjai savo rankose turi visą tą kultūrinių ir kitų patirčių gausą, iš kurių ir suformuoja savo filmą.  Į filmo ir realybės santykį mes galime žvelgti dvejopai: vieni pasakytų, kad filmai atspindi tikrovę, kiti – kad filmai ją konstruoja ir interpretuoja. Tad tiek mes, tiek filmų kūrėjai esame nuolatos veikiami įvairiausių cirkuliuojančių ideologinių diskursų. Nenuostabu, kad tam tikro laikmečio ar periodo dominuojančios ideologinės nuostatos gali apjungti filmus. Ir tokių pavyzdžių yra begalės – sakykim, imperinis Britanijos kinas XX a. pirmaisiais dešimtmečiais savo romantines istorijas neretai pozicionuodavo Indijoje, neretai savo orientalistinį Indijos įsivaizdavimą apjungdami su kilnia ir civilizuojančia britų misijos kolonijose reprezentacijas. Mes vis dar galime paklausti, ar tikrai visame pasaulyje populiarumo sulaukęs Danny Boyle filmas „Lušnynų milijonierius“ yra „neutralus“ filmas? Vieni jį žiūrės kaip romantinę meilės istoriją, tačiau kiti  jame galės įžvelgti neblėstantį Vakarų norą turėti savo egzotiškąjį „Kitą“, skurdžius ir eksploatuojamus Rytus. Taip, Indija pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius turėjo savo atsakomąją strategiją į britų reprezentaciją savo filmuose. Pavyzdžiui “Pasakoje” rodomoje retrospektyvoje indų filme „Ponas Sukčius“ galima atkreipti dėmesį, kaip yra supriešinami moteriški personažai: akivaizdžiai pro-britiška Maja ir tradicinė indiška moteris Vidja komunikuoja labai svarbias moralines nuostatas, kurios visad buvo labai svarbios nepriklausomoje Indijoje. Lygiai taip pat visiems gerai žinomi Japonijos „Godzilos“ serijų filmai. Ar iš tiesų iš vandenų atklydęs ir branduoliniais garais miestus naikinantis monstras yra viso labo tik vaizduotės produktas? O galbūt jis gali turėti sąsajų su kolektyvine atominės bombos trauma? Taigi yra natūralu, kad vieni filmai kvestionuoja dominuojančias ideologijas, kiti jas palaiko. Tai leidžia žiūrovui klausti, įsigilinti, pritarti arba nepritarti tam, kas rodoma ekrane. Tai stimuliuoja ir ugdo. O visiškai „neutralių“ filmų ir negali būti.