Tekstilininkės Jolantos Šmidtienės, autorine technika kuriančios erdvinius siuvinėtus darbus, šiuo metu labiau žinomos kaip nepamainomos unikalių Kalėdų eglių sumanytojos, viešosiose erdvėse kuriama šventinė nuotaika nepalieka nė vieno abejingo.

Sėkmės kodas

Menininkė neslepia savotiško sėkmės kodo ir atvirai juo pasidalija: „Svarbu ne pačios puošmenos ir jų brangumas ar pigumas, o tai, kokią sukuri nuotaiką – būtent ji dovanoja ar paruošia žmogų šventei, jos laukimui, stebuklo išsipildymui.“

Nuotaiką savo namuose gali sukurti kiekvienas, pastebi J.Šmidtienė ir akcentuoja: tą padaryti galima nenupirkus nė vieno naujo daikto, reikia tik vienos mažytės smulkmenos – Kalėdų dvasią turi pajusti pats savo širdyje, mintyse.

„Kai ima kvepėti Kalėdomis – o tam tikru laiku tiesiog neįmanoma to nepajusti – mano šeimoje kiekvienas susitelkiame ties mintimi, kaip pradžiuginti savo artimąjį. Ir ši tradicija atėjo iš vaikystės, kai vienas kitam brangių dovanų nedovanojome – prabangių daiktų parduotuvėse tiesiog nebūdavo, tačiau per visą šventų Kalėdų laukimo laikotarpį sukdavome galvą: kuo šįmet nustebinti savo šeimos narį, kad jis be galo apsidžiaugtų, ta akimirką taptų laimingas, priblokštas mielo netikėtumo“, – pasakoja menininkė.

Kūrybinis procesas, troškimas dovanoti ką nors nepaprasto, gražaus – geriausia kalėdinė nuotaika visai šeimai. „Stengdamasis dėl kitų niekada nepasijusi vienišas, nes juk galvoji ne apie save, o apie kitus“, – menininkė išduoda receptą, kaip šventiniu laikotarpiu nepanirti į liūdesį.

Gerų minčių pynės

Namuose kalėdinę nuotaika pasirūpina J.Šmidtienės pagrandukė dukra ir vyras. „Ir nebūtinai namuose turi būti kažkas įmantraus, labai meniško. Mano namuose tikrai nieko labai meniškai įspūdingo nebūna, svarbu, kad atsirastų ta unikali šeimos, saugumo salelė, kurioje gera, kurioje tas kvapas sustiprėja ir apgaubia“, – pasidalija patirtimi tekstilininkė.

Menininkė išduoda ir kitą paslaptį – kaip šventinę nuotaiką sukurti. Anksčiau žvilgančiomis puošmenomis namų niekas nedabindavo, net eglių puošimas nėra sena tradicija, o ypač jau tarsi įprastais bumbulais.
„Lietuviai savo namus puošdavo iš šiaudų pinamais sodais. Juos sukurti nėra lengva, būtinas išmanymas ir susikaupimas, tačiau pinant į jį tarsi sudedamos mintys, nuotaika, troškimai, – pastebi menininkė. – Aš taip pat kurdama, dar net mąstydama apie šventinę eglę, galvoju apie ją tarsi apie įvairius simbolius įkūnijantį sodą, jį, o ne konkrečią eglę, ir stengiuosi sukurti.“

Ne vienus metus puošmenas ir pagrindinę eglę gimtajam Kaunui kurianti J.Šmidtienė savosios, arba, kaip sakoma, pačios geriausios, eglės dar nėra sukūrusi. Nors gal reikėtų sakyti: nėra realiai sukūrusi, nes ji menininkės vizijose jau yra.

„Tai būtų halograminė eglė, kurios dieną tarsi nebūtų, o vakare atsirastų: įeini ir ten atsiveria įvairiausių dalykų. Bet jos dar reikia palaukti – nors technologijos gana pažangios, bet dar nėra kaip įgyvendinti šį sumanymą. Vis dėlto viskas sparčiai eina į priekį, domiuosi ir matau, kad gana greitai vizija galėtų būti įkūnyta“, – kalba kūrybiniais užmojais laiką lenkianti menininkė.

Spalvų galia

Kalėdų stebuklas yra ir tai, kad aplinkiniams gražiausias metų šventes dovanojanti menininkė J.Šmidtienė prisipažįsta nemėgstanti žiemos. Balta spalva vyrauja ir jos kūryboje, ir gyvenime – pradedant drabužių spinta, kurioje daugybė baltos spalvos drabužių, baigiant jos vadovaujama galerija „Balta“. Tačiau ši spalva – anaiptol ne sniego simbolis.

„Be baltos aš tiesiog negalėčiau gyventi – ji mane atgaivina, išvalo, išskaidrina. Mano tekstilės darbai dažniausiai būna balti ar sidabro spalvos, nors kūriau ir spalvotus, bet, manau, geresni yra balti, – sako menininkė ir nustebina prisipažinimu: – Žiemą man per šalta. Be to, esu turbūt jau sugadintas grynai miesto vaikas, neturėjęs jokio kaimo, o mieste sniegas, deja, labai greitai tampa purvinas.“

„Balta spalva man – labiau šviesa, oras, jame sklandantis baltumas, išskaidrėjimas ir tyrumas“, – šypsosi J.Šmidtienė, žiemą kaip tik dažniau pasirenkanti raudonos ar žalios spalvos drabužius – jie savotiškai šildo, o grožis lieka baltos spalvos virpėjime.

Žiemos šaltį J.Šmidtienei geriausiai padeda ištverti darbų sūkurys. „Viduje nuo visų tų minčių ir sumanymų užsidegi ir nebepastebi ne tik, ar šalta, ar karšta, bet ir ar diena, ar jau naktis. Sukiesi kol, žiūrėk, jau ir šalčiai eina į pabaigą“, – šypsosi tekstilininkė. Bet, regis, apie esmę, kaip nebūti užspeistam į kampą liūdesio ir šalčio mes jau kalbėjome: galvoti ne apie save, o apie kitus, nuoširdžiai stengtis jiems suteikti džiaugsmo, laimės akimirksnį, maloniai nustebinti. Reikia tiesiog būti geram, pasakytų J.Šmidtienė, tuomet ir Kalėdų nuotaika aplanko, ir šaltis – dvasinis ar žiemos – nesustingdo, ir Kalėdų paslaptis atsiveria.