Antradienį Klaipėdos koncertų salėje duris atvers klaipėdiečio tapytojo Ernesto Žvaigždino paveikslų paroda.

Magiški skaičiai

Jos autoriui 2011-ieji – 55-ieji gyvenimo ir 30-ieji kūrybinės veiklos metai. Šias sukaktis dailininkas pažymi savo kūrinių parodomis. Jas šiąvasar jau surengė uostamiesčio Meno bibliotekoje ir Giruliuose, o rugsėjo 20 – spalio 17 d. jo paveikslai bus eksponuojami Klaipėdos koncertų salėje.

E.Žvaigždinas – Klaipėdos meno gerbėjams gerai pažįstamas autorius, gimęs ir augęs uostamiestyje. Pastarąjį dešimtmetį jo aliejinės tapybos drobės – abstrakcijos su dažnomis užuominomis į realybę ir impresionistiniu užtaisu – plačiai pasklido po pasaulį. Jos rodytos JAV, Vokietijoje, Danijoje, Rusijoje. E.Žvaigždino paveikslų yra įsigiję Australijos, JAV, Europos ir Lietuvos kolekcininkai.

Peizažas yra svarbiausias jo tapybos žanras. Per ilgą kūrybos laikotarpį peizažo motyvai kito, kol galų gale išsikristalizavo keli pagrindiniai – miesto ir gamtos vaizdai. Šio tapytojo darbai varijuoja nuo beveik skaidraus, vyraujančio tono lengvų dermių drobių iki tamsių, reljefiškomis plokštumomis sodriai nutapytų kompozicijų. Spalva, potėpis, faktūros yra svarbiausios raiškos priemonės dinamiškoje, į abstrakciją artėjančioje E.Žvaigždino tapyboje.

„Grybščiojanti” tapyba

Kaip pastebėjo dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, šviežumo, gyvumo įspūdį ir ekspresiją sustiprina ne tik spalviniai sprendimai, bet ir pats dažų dėjimo būdas – ilgi, stiprūs grynos spalvos potėpiai, lyg spalvos fontanai lipdantys formas. Tai kiek primena efemerišką žaidimą, smagų judėjimą kalneliais. Tapytojas kuria erdvės įspūdį ir ardo drobės plokštumą tapybinėmis priemonėmis. (...) E.Žvaigždino darbai – vis brandesni. Temos keičiasi po truputį – šiek tiek kita gaida, kita tonacija...

Ir menotyrininkė Goda Giedraitytė atkreipė dėmesį, kad E.Žvaigždino tapyba tai – visų pirma – spalva ir faktūra. Pasitelkdamas šias pamatines priemones, dailininkas drąsiai sklendžia drobės paviršiumi, kurdamas savitą pasaulį, subtiliai laviruojantį tarp realistinio figūratyvo ir abstraktaus tikrovės paveikslo. (...) E.Žvaigždinas mėgaujasi faktūrine ekspresija, jo netenkina tolygi paviršiaus lesiruotė. Naudodamas įvairias tik jam vienam žinomas priemones, autorius formuoja naują paveikslo paviršių: braižo, stumdo, gramdo dažų sluoksnį, tepa riebų, reljefišką potėpį – taip atskleisdamas pačių dažų, spalvos sodrumą ir gyvastį… Drąsus, „aštrus” linijos, gaivališkas potėpio rėžis neleidžia ilsėtis. Tai – intensyvi tapyba, „grybščiojanti”, „kandžiojanti” žiūrovą.

Pirmas impulsas – svarbiausias

Pastarųjų metų E.Žvaigždino kūryba drąsų, ryškų, reljefinį jo potėpį pažįstantį žiūrovą nepaliauja stebinti gausėjančiomis figūromis – pro spalvingą abstrakcijos šydą į pasaulį žvelgia mistiniai angelo, moters siluetai, darbai švyti ryškiomis, šviesiomis spalvomis, pulsuoja ekspresija.

Kartą paklaustas, kas pasikeitė jo kūryboje, pats tapytojas atsakė: „Man pačiam sunku spręsti... Sakyčiau, spalvos tapo kaitresnės. Kiti sako, kad mano paveikslai gilesni, tamsesni. Paveiksluose atsirado figūrų – angelo, moters, ko anksčiau nebuvo. Ėmiau tapyti net aktus. Tebetapau daugiausia abstrakcijas. Su užuominomis į realybę. Gal tik tų užuominų daugiau. Bet tie mano paveikslai – su tuo pačiu impresionistiniu užtaisu. Vis tiek man pirmas impulsas tapyboje – svarbiausias. Jo pagautas ir tapau. Paskui tik šlifuoju, pridedu kokią detalę ar spalvos. Pirmas įspūdis man – tikras, pats tikriausias bet kame. Kai įsijungia loginis mąstymas, – jau ne tas...“

E.Žvaigždino tapybos darbų parodos atidarymas Klaipėdos koncertų salėje (Šaulių g. 36) – rugsėjo 20 d. 17.30 val.