Garbingą sukaktį švenčianti ilgametė kino kritikė ir Lietuvos televizijos laidų vedėja Izolda Keidošiūtė pripažįsta niekada savo gyvenimo neįsivaizdavusi be kino.

Kolegos ir bičiuliai, prisimindami spalvingus ir meile kinui persmelktus solenizantės metus, lig šiol ją vadina infekuota kino karaliene ir vaikščiojančia enciklopedija, praneša LTV naujienų tarnyba.

Dalydamiesi prisiminimais, teikdami netikėtas dovanas ir pristatydami specialiai šešiasdešimtmečio proga sukurtą filmą artimiausi draugai sveikino I. Keidošiūtę. Viskas jubiliejaus šventėje susiję su didžiausia kino kritikės ir žurnalistės meile – kinu.

„Tais laikais buvo labai madinga rinkti kino aktorių nuotraukas. Aš jas irgi rinkau, būdavau įsimylėjus. Bet pamažu „užkabinau“ ir pradėjau domėtis tuo kinu. Tuo viskas prasidėjo. Paskui, studijų metais prasidėjo Skirmanto Valiulio paskaitos, visi kursiniai, diplominiai apie kiną. Čia yra labai užkrečiama liga, ji nepagydoma“, – pasakojo I. Keidošiūtė.

Dirbti televizijoje I. Keidošiūtė niekada nenorėjo, labiau traukė spauda. Vis dėlto tik televizijos specializacijos studentams buvo dėstoma kino istorija, tačiau net ir pradėjusi dirbti televizijoje pašnekovė nemanė, kad ilgai čia užsibus. Vėliau televizija tapo antraisiais namais.

„Susitikimų buvo be galo daug nuostabių: nuo Seano Connery, Alaino Delono, Sophia`os Loren, Leonardo DiCaprio. O jeigu su lietuvių režisieriais – tai su visa ta auksine karta. Tai buvo didžiausi mano išgyvenimai ir didžiausia laimė dirbti su geriausiais lietuvių režisieriais ir aktoriais. Deja, daugelis jau išėjo į Anapus. Turbūt laida apie Vytautą Žalakevičių – viena mano geriausių padarytų laidų.

Kaip mokytoja I. Keidošiūtė buvo reikli, kartais nenuspėjama, tačiau dirbti su ja, pasak jos mokinės Lolitos Bytautaitės, visada buvo įdomu.

„Galiu drąsiai pasakyt, kad mano pirmas išvažiavimas 1997 metais į Kanus buvo jos nuopelnas, jos padrąsinimas. Galiu sakyti drąsiai, kad grįžus supratau, kad aš gyvenu ne tik Lietuvos, o pasaulinėje kino arenoje“, – teigė LTV laidos „Durys atsidaro“ vedėja.

Pašnekovė pasakojo, kad I. Keidošiūtė niekaip nesuprasdavo, kaip nuvykus į festivalį galima pažiūrėti mažiau nei dešimt filmų. Kinas jai visada buvo pirmoje vietoje.

„Televizijos žiūrovas ją žino kaip enciklopediją apie kiną, aš ją žinau kaip mielą draugę. Nors su ja bendrauti būdavo sunku, todėl, kad po penkių minučių ji pradėdavo kalbėti apie kiną ir visos kitos problemos nueidavo į kitą planą. O kad su ja kalbėtum apie kiną, reikėdavo šį tą nusimanyti. Taigi aš labai stengiausi kuo daugiau sužinoti iš jos“, – pasakojo buvęs televizijos režisierius Vytenis Pauliukaitis.

Paklausta, ar šešiasdešimt metų daug, I. Keidošiūtė sako – taip: juk beveik visi režisieriai iki tokio amžiaus jau sukūrę geriausius savo darbus.