– Gerumo pavyzdžių – gausios, laimingos šeimos, mylinčios poros, atsidavimo be atlygio, pašaukimo ir kt. – žiūrovai iš televizijos sulaukia bent švenčių proga. Tačiau apie musulmonų gerus pavyzdžius negirdėti. Kaip manote, kodėl?

– Gal tokie geri pavyzdžiai neįdomūs, atrodo keisti, neįtikimi. Paradoksas – lietuviai dažniausiai važiuoja atostogauti į musulmoniškas šalis ir tai lieka geriausiu prisiminimu. O kalba apie musulmonų smurtą, vaikų grobimus, nors vaikus grobia ne tik musulmonai. Arba pasigauna tokias sensacijas kaip Prancūzijos serijinis žudikas Mohammedas Merah, akcentuodami jo vardą, nors koks jis musulmonas – gal net melstis nemokėjo. Su islamu tokie dalykai neturi nieko bendra. Žinoma, iš pusantro milijardo visokių žmonių yra, negali būti visi tik geri.

– Kodėl indėmis, pasipuošusiomis sariais, afrikietėmis, galvą dengiančiomis apdangalais, panašais į turbanus, televizijoje savotiškai žavimasi, o kūną slepiančiomis musulmonėmis piktinamasi?

– Gal tai daugiau politinė nuostata. Iškart atrodo, kad prisidengusi musulmonė yra užguita. Tik apie užguitumą kalbėti šiuo atveju neverta – moteris taip rengiasi, nes pati pasirenka. Deja, dažnai šalių tradicijos painiojamos su religinėmis tiesomis. Religijos nuostata – dengti kūną, kad nepritrauktum silpnų vyrų dėmesio. O nešioti tokius uždangalus kaip nikabas, burka neprivalu – tai pasirenka pati moteris.

– Saudo Arabijoje leista rengti talentų šou, bet uždrausta dalyvauti moterims, taip pat šokti ir dainuoti, – siūloma varžytis giedant religines giesmes, deklamuoti eiles ir demonstruoti sportinius numerius. Ar dainavimas, šokis islame išties nemoralu?

– Kiekvienoje šalyje savos taisyklės ir savas pramogų supratimas. Negalima lyginti Lietuvos ir Saudo Arabijos talentų šou – visų pirma dėl to, kad islamas daugumai lietuvių yra tolimas ir nesuprantamas. Saudo Arabija pasirinko tokį talentų šou, kad būtų smagu ir malonu, bet nesukeltų nereikalingų konfliktų. Rašyti egzotinę žinutę, kokie jie atsilikę, nes neleido šokti ir dainuoti, nesąžininga – jiems tai neaktualu, o šokiai, dainos, kaip juos suprantame mes, yra nepriimtini. Lietuviams įprastame šou gali ateiti bet kas ir savo pasirodymu, pavyzdžiui, vienam komisijos nariui suteikti pasitenkinimą, o kitą papiktinti. Kaip kad Tailande atėjo mergina ir neperspėjusi pradėjo krūtimis ant drobės paišyti. Salė buvo pasipiktinusi. Islame šokiai ir dainos nedraudžiama, bet yra tam tikros taisyklės – koks turėtų būti tekstas, kokiais instrumentais groti ir pan.

– Pernai „Kino pavasaris“ pristatė filmą „Afganistano žvaigždė“ apie muzikinį realybės šou, kurio dalyviai labai rizikavo – juos grasino nužudyti Talibano kovotojai. Tačiau įtampa kilo ir tarp pačių dalyvių, kai viena mergina per tiesioginį eterį nusiėmė skarą. Ar tai – tokia baisi nuodėmė?

– Viena yra islamas, kita – Talibanas. Talibanas nėra islamo pavyzdys, yra jam tolimas ir daug kur prieštarauja islamui. Didžiausia žiniasklaidos problema yra tai, kad jie tapatinami. Nusimesti skarą yra pačios moters pasirinkimas, bet jei ji tai daro viešai ir paniekinamai, tai – nusižengimas pagal islamą, nepadorumas, nusikaltimas. Juk jei Lietuvoje kas nors išniekintų Kryžių kalną ar Vytauto paminklą apipurkštų dažais, tai būtų Lietuvoje nusistovėjusių taisyklių pažeidimas, visi natūraliai sukiltų ir tokį poelgį vadintų nusikaltimu.

– Neseniai pasirodė žinutė, kad Afganistano televizijos laidų vedėjoms uždrausta rodytis eteryje be galvos apdangalo ir ryškiu makiažu. Priežastis – islamo vertybių negerbimas. Ar taip iš tiesų yra?

– Jei šalyje yra tokios taisyklės, jei bendruomenė musulmoniška, tai nėra gerai. Islamas sako, kad moteris negali rodyti savo kūno, išskyrus veidą, plaštakas ir pėdas. Bet tai nereiškia, kad moteris užguita ir neturi jokių teisių. Islame moteris turi labai daug teisių – nuo įpareigojimo mokytis iki palikimo gavimo. O kad ji negali televizijoje pasirodyti be skaros – tai tiesa. Rodyti savo grožybes visuomenei yra nusižengimas.

– Jei Lietuvos musulmonė norėtų dirbti televizijoje, ji turėtų pasirodyti su skara?

– Taip. Bet ar nuo to būtų kas nors blogiau? Moterys, dėvinčios skaras, Lietuvoje ir mokosi, ir dirba, – jos tokios pačios Lietuvos pilietės, turi tokias pačias teises. Negi būtų problema, jei aš pranešdamas žinias televizijoje užsidėčiau kepurę? Juk yra laidų vedėjų, nešiojančių kitokius galvos apdangalus – prašmatnią kepuraitę, skrybėlę. O lietuvė musulmonė šiuo atveju būtų su skara. Nematau problemos.

– Daug diskusijų tarp tikinčiųjų buvo sukėlęs turkiškas šou „Atgailaujančių nusidėjėlių varžybos“, kai keturi dvasininkai – imamas, krikščionių kunigas, rabinas ir budistų vienuolis – stengėsi atversti dešimt ateistų. Kaip tokias tikėjimo varžytuves vertinate jūs?

– Geram tikslui visos priemonės tinka. Žinoma, šou lieka šou, nelabai jais pasitikiu, bet, kaip mūsų pranašas yra pasakęs: „Religija yra geras patarimas.“ Visa kita yra žmogaus pasirinkimas. Niekas negali būti atverstas į tikėjimą per prievartą. Jei būtent čia ir taip žmogus sulaukė lemtingo patarimo, išgirdo tai, ko jam trūko, yra gerai. O kokį tikėjimą pasirinkti, kiekvienas sprendžia asmeniškai.

– Kaip egzotiką lietuviai skaitė žinutes apie musulmones mis ir Saudo Arabijos grožio konkursą, kuriame vertinamas ne fizinis merginų grožis, o dievobaimingumas ir atsidavimas tėvams. Koks jūsų požiūris į tai?

– Ten nebuvo akcentuojama „mis“ – tiesiog išversta vadovaujantis sau artimų dalykų supratimu. Tai buvo konkursas be podiumo, kuris skirtas gerosioms merginų savybėms atskleisti, varžytis tokiose srityse kaip išsilavinimas, dorovė.  Ir tai puiku.

– Ar musulmoniškoje šalyje televizijos žvaigždė galėtų būti porą kartų išsiskyręs, teistas, vaikais nesirūpinantis vyras ar netekėjusi moteris, viena auginanti vaikus?

– Jei žiūrovai tai sužinotų, kreivai žiūrėtų. Musulmoniškoje visuomenėje tokių dalykų retai būna. Jei moteris neteko vyro, ja ir vaikais pasirūpins broliai, tėvai, giminės. Kad netekėjusi augintų vaikus, – retas atvejis. Galiu pasakyti pavyzdį – musulmoniškose šalyse meksikietiški serialai žiūrimi kaip pasakos, atrodo, negali net būti, kad po daugybės metų sužinai apie dar vieną seserį, vaiką. Musulmonai visi pažįsta savo tėvus, gimines, trečios eilės pusbrolius, nors jų dvidešimt būtų. Šeimos ryšiai labai svarbu, šventa. Tik Vakaruose išsibarsčiusios šeimos tapo įprastu reiškiniu.

– Ne paslaptis, kad televizijoje dirba nemažai homoseksualių žmonių. Ar tai būtų įmanoma musulmoniškoje šalyje?

– Islame homoseksualumas yra nepriimtinas dalykas, nuodėmė. Tokio dalyko nei musulmoniškoje visuomenėje, nei televizijoje nepamatysite.

– Malaizijoje didelio susidomėjimo sulaukė realybės šou „Jaunasis imamas“ ir „Solelah“, kuriuose renkami geriausias islamo mokytojas ir mokytoja. Kaip jūs žiūrite į tokią pramogą?

– Jei žmonės varžosi dėl gerų dalykų, stengiasi parodyti savo žinias, o žiūrovai iš šio šou pasisemia vertingos patirties, yra gerai. Kur kas geriau taip praleisti laiką nei žiūrėti nevertingas laidas, pasakojančias, koks artistas kokį namą ar mašiną nusipirko.

– Ar pats dalyvautumėte televizijos projekte, kur renkamas geras musulmonas ar atverčiami ateistai?

– Nemanau, kad Lietuvoje tokių būtų. Bet reikėtų viską gerai apsvarstyti.

– Lietuviška televizija ne tik musulmonų, bet ir konservatyvesnių lietuvių, net netikinčių, vertinama kaip skleidžianti iškreiptas vertybes – apsinuoginimai, karjera vietoj šeimos, gyvenimas kartu vietoj santuokos, homoseksualumas ir pan. O ką žiūrėti musulmonui?

– Rekomenduoti nelabai ką galėčiau, beveik nežiūriu lietuviškų kanalų, išskyrus žinias, nes dažniausiai rodomos laidos neduoda jokios naudos, vien reklama. Bet yra alternatyva – internetas, kur galima atrasti gerų dalykų.

– Koks yra musulmoniškos televizijos turinys?

– Komerciniai kanalai nelabai skiriasi, rodo įprastas laidas apie žvaigždes, kaip jos gyvena, dainuoja ir pan. O nekomerciniai, religiniai kanalai daugiausia stengiasi parodyti gerus, pamokomus dalykus, papasakoti, ką žmonės pasiekė. Galima pamatyti įdomių diskusijų, pokalbių. Labai akcentuojami moksliniai, istoriniai dalykai, kelionės.