Vieno žymiausių nūdienos pasaulio operos dirigentų Valerijaus Gergijevo credo skamba taip: „Nėra kada skųstis likimu ar pasinerti į svajones – reikia darbus dirbti.“ Tad ir aikčioti apie maestro būtų tuščias laiko gaišinimas, jau geriau trumpas, bet turiningas pasakojimas apie jo didžius darbus Rusijoje ir visame pasaulyje.

Vien fortepijono – per mažai

Osetinų kilmės būsimasis rusų dirigentas 1953 m. gegužės 2 d. gimė Maskvoje karininko ir tarnautojos šeimoje. Beje, šeimą V.Gergijevas visada labai vertins: kai jis taps garsiojo tuomečio Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) S. Kirovo valstybinio akademinio operos ir baleto teatro (dabar Marijos teatras) vadovu, vyresnioji sesuo Larisa dirbs teatro akademijos koncertmeistere ir meno vadove, o jaunesnioji, Svetlana, faktiškai atliks jo padėjėjos darbą.

Užaugo Valerijus Šiaurės Osetijoje dabartiniame Vladikaukaze (buvusi Ordžonikidzė). Mama norėjo, kad sūnus pasirinktų tėvo specialybę, tačiau jį užvaldė muzika.

Tuometinėje Ordžonikidzės aukštesniojoje muzikos mokykloje Valerijus baigė fortepijono ir dirigavimo klases. Beje, jo mokytoja beveik iš karto pasakė, kad fortepijono jam bus per mažai. Ne tas skrydis. Tad faktiškai V.Gergijevui mokykloje buvo įkurtas dirigavimo skyrius. Ir kai Valerijus 1972 m. įstojo į garsiąją Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatoriją kaip pianistas ir dirigentas, netrukus jam buvo pasiūlyta užsiimti vien dirigavimu. Juo labiau kad V.Gergijevas tapo mokiniu legendinio dirigavimo pedagogo Iljos Musino, pas kurį mokėsi ir mūsų dirigavimo grandas Juozas Domarkas ir jo brolis Stasys, Margarita Dvarionaitė.

Pasaulinis pripažinimas studentui

Viltys netruko pasitvirtinti: dar studentas V.Gergijevas anksti pelnė tarptautinį pripažinimą – laimėjo antrają premiją Herberto von Karajano fondo dirigentų konkurse (1976 m.) ir šio legendinio  dirigento buvo pakviestas tapti jo asistentu Berlyne. Bet tai buvo Vakarų Berlynas, o jame homo sovieticus negalėjo tarnauti kapitalistams...

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Laimėjęs dar ir visasąjunginį dirigentų konkursą Maskvoje, o 1977-aisiais baigęs konservatoriją, jaunasis talentas, beje, vos dvidešimt ketverių metų, buvo priimtas į garsųjį S.Kirovo teatrą vyriausiojo dirigento Jurijaus Temirkanovo asistentu.

„Man tai buvo puikus metas – galėjau tiesiog labai daug dirbti ir suvokiau save kaip dirigentą. O jau vėliau atėjo ir pripažinimas“, – praeitį vertina maestro V.Gergijevas.

Daugybė talento spalvų

Jaunasis dirigentas iš karto ėmėsi didingų reikalų.

Jau 1978 m. jis dirigavo S.Prokofjevo monumentalią ir sudėtingą operą „Karas ir taika“. Tada ir buvo pastebėtas dar vienas unikalus V.Gergijevo bruožas – kieto administratoriaus talentas.

Kai, padirbėjęs Armėnijos valstybinio simfoninio orkestro vadovu (1981–1985 m.), jis, vietoj išėjusio į Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) filharmoniją J.Temirkanovo buvo paskirtas į šio vietą (vos 35-erių!), iš karto sukrėtė visą teatrą. V.Gergijevas į orkestrą pakvietė labai daug jaunų muzikantų, pradėjo ieškoti bendradarbiavimo su Vakarais galimybių, rūpinosi susigrąžinti iš Rusijos išvykusius svetur dainininkus.

Jau pirmąjį sezoną surengė neregėtą festivalį, skirtą M.Musorgskio operoms. Vėliau tokie teminiai festivaliai, vadovaujami V.Gergijevo, taps tradiciniai: pamečiui – P.Čaikovskio, N.Rimskio-Korsakovo operų fetivaliai. 2003 m. po daugybės metų pertraukos Rusijoje V.Gergijevas pirmą kartą pastatė grandiozinę R.Wagnerio tetralogiją “Nybelungų žiedas”.

Geidžiamas garsiausiose scenose

Nenuostabu, kad V.Gergijevas jau seniai neišsitenka savo teatro rėmuose. Nuo 2002 m. jis yra didingo Maskvos Velykų festivalio meno vadovas.

XX a. paskutiniame dešimtmetyje prasidėjus vis dažnesnei veiklai užsienio scenose, jau 1992-aisiais jis debiutavo Niujorko „Metropolitan Operoje“, diriguodamas G.Verdi „Otelą“. Nuo tada – nuolatinis šio žymiojo teatro kviestinis dirigentas. 1995–2008 m.  V.Gergijevas buvo Roterdamo filharmonijos orkestro kviestinis vyriausiasis dirigentas, o nuo 2007-ųjų yra Londono simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas.

Specialistai mano, kad V.Gergijevas šiandien yra pats charizmatiškiausias dirigentas pasaulyje. Anot „Boblinger Bote“ recenzento, kaip batutos žvaigždė V.Gergijevas priklauso prie tų garso burtininkų, kurie apdovanoti gebėjimu vesti paskui save publiką taip, kad ši nejaustų žemės po kojomis.

„Ne vienos monumentalios simfonijos partitūrą jis perteikia tarsi vienu kvėptelėjimu, nei orkestrui, nei klausytojui nepalikdamas jokios alternatyvos, kaip tik... katarsį“, – rašė Tomas Bakučionis.

Pavydėtino darbštumo fenomenas

Apie V.Gergijevo unikalų kūrybinį temperamentą ir darbštumą, kartais siekiantį neįmanomas ribas, sklinda legendos.

„Gergijevas dirba netgi daugiau už mane!” – kažkada pastebėjo didysis tenoras, taip pat nemažas darboholikas ir V.Gergijevo bičiulis Placido Domingo.

V.Gergijevas svajojo paversti Sankt Peterburgo Marijos teatrą kultūros rojumi. Atrodo, ši svajonė jau seniai išsipildė. Dabar viso pasaulio teatrai svajoja Marijos teatrą  pamatyti ir išgirsti savo scenose. Lietuvos gyventojai  gali pasigirti, kad per pastaruosius dešimt metų jau antrą kartą susitiks su V.Gergijevu ir jo vadovaujamu Marijos teatro orkestru. Pirmą kartą tai įvyko Vilniuje 2001-aisiais. O štai 2011 m. sausio 13 dieną „Žalgirio“ arenoje laimė nusišypsos mūsų šalies gyventojams.