Po savaitės Klaipėdoje įvyks vieno ryškiausių šiuolaikinių latvių kompozitorių Zigmaro Liepinio muzikinės dramos „Adata“ (N14) premjera. Į ją žiūrovus vasario 10-ąją pakvies uostamiesčio Muzikinis teatras.

Susinaikinimo istorija

Andros Manfeldės romano motyvais sukurta „Adata“ – tai istorija apie žmones, kuriuos kasdien matome savo mieste, rajone ar gatvėje. Šios muzikinės dramos centre – jauna mergina Krista, kuri dėl įvairių aplinkybių patekusi į gyvenimo purvą skęsta jame iki pat dugno. Spektaklyje paliečiamos narkomanijos, alkoholizmo, asmenybės degradacijos, nesugebėjimo keisti ir keistis temos.

„Z.Liepinio muzikinė drama „Adata“ – tai ekstravagantiško susinaikinimo istorija, – pasakojo spektaklio režisierius Ramūnas Kaubrys. – Kiekvieną dainą-monologą čia galima pavadinti noru persižegnoti žodžiais. Gyvybės trapumo pajautimas atveda šias maldas pasauliui prie apokaliptinės užmaršties. Tai rekviem svajonei. Atrodo, reikia taip nedaug... Tik meilės. Bet taip sunku ją rasti...“.

2007 m. Z.Liepinio „Adata“ tapo tikra sensacija ir su milžinišku pasisekimu nuskambėjo Rygos nacionaliniame teatre. Už šį kūrinį, kuris Latvijoje buvo vadinamas rokopera, kompozitorius pelnė prestižinį Latvijos „Metų muzikos autoriaus“ apdovanojimą. Prie tokio įvertinimo, pasak paties kūrinio autoriaus, žymiai prisidėjo spektaklio statytojai – režisierius R.Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre „Adatos“ premjerą rengia ta pati statytojų komanda, kurią dar papildė spektaklio muzikos vadovė Kristina Jatautaitė, vaizdo projekcijų autorius Paulius Juodzevičius ir garso režisierius Kristijonas Lučinskas.

Dėl šviesesnio rytojaus

Režisierius R.Kaubrys šiuo spektakliu kelia sau ir publikai daugybę klausimų: „Kas moraliau, ar niekinti gyvenimą, kaip bedvasį, žmogaus nevertą buvimą ir veržtis į mirtį, kaip į gyvenimo priešingybę; ar priimti jį su visomis jo spalvomis ir svaigintis galimybe būti? Ar tikrai šiuolaikinis pasaulis kelia grėsmę asmenybei? Ar kiekviena demokratija tiek demokratiška, jog gali teigti: „žudau tuos, kuriais negaliu pasirūpinti“? Ar noras panaikinti subjektyvumą, kad pasinertum į svaigulį ir neapibrėžtumą, yra tikrai teisingas kelias? Kas yra gyvybė, gyvastis, būtis? Ar tikrai žemiškasis gyvenimas yra amžinybės provincija? Nejau minčių pašalinimo procedūra yra tiesiausias kelias į amžinybę? Gyvybė – dovana ar duotybė? Tegul šios istorijos būsenos, valandos ir virpesiai nuteikia šviesesniam rytojui, nes troškimai ir svajos vis dėlto keičia pasaulį. Žmogau, nebūk stebukladarys – būk stebuklas. Kai sakoma pagrindinė tiesa, reikia atsiklaupti. Noriu atsiklaupti, nes Kristėje girdžiu ir matau tą tiesą. Dievas yra gyvybė. Gyvybė yra Dievas“.

Visa jausmų amplitudė

Pastatymo muzikos vadovė K.Jatautaitė tiki, kad naujas spektaklis sudomins ir Lietuvos publiką: „Nuo pat pirmosios pažinties su Z.Liepinio muzikine drama „Adata“ likau pakerėta jos visa perteikiančios muzikos – išieškotos, išgyventos, dinamiškos, spalvingos. Tokios, kokia ir yra ši istorija, apimanti visą žmogaus jausmų amplitudę – nuo džiaugsmo iki nežmoniško skausmo, nuo tyro jaudulio iki neapykantos. Suvokdama, kad narkomanijos, alkoholizmo, sumaterialėjimo, degradacijos, nihilizmo temos šiandien yra ypač aktualios, tikiu – kiekvienas žiūrovas šiam kūriniui ras savo „raktą“. Teatro artistams „Adatos“ muzikinė medžiaga suteikia puikią galimybę atsiskleisti. Kita vertus, jiems savyje reikėjo rasti ne tik drąsos imtis kurti tokius vaidmenis, bet ir jėgų susidoroti su stilistiškai neįprasta muzikinės dramos medžiaga. „Adata“ – tai tikroviškos istorijos, originalios režisūros, choreografijos, scenografijos ir, be abejo, nuostabios muzikos sintezė, kuri, neabejoju, žiūrovams paliks neišdildomą, kupiną nuostabos ir stiprių emocijų įspūdį“.

Stengiasi pažvelgti iš šono

Choreografas A.Liškauskas šlifuoja „Adatos“ artistų judesius ir nesiruošia publikos nustebinti šokio kompozicijomis: „Kiekvienam žmogui labai sunku į savo gyvenimą pažvelgti iš šono. Pagrindinė „Adatos“ veikėja Krista savo gyvenimą stebi iš tam tikro nuotolio. Todėl vienas svarbiausių kūrybinės grupės uždavinių – scenoje tinkamai vizualizuoti, perteikti Kristos mintis, jausmus, nuotaikas, atskleisti jos sudėtingą emocinį pasaulį ir tam tikrų pasirinkimų motyvus. Narkomanijos temą lydi ryškus jausminis pradas. Šio spektaklio choreografija yra labai stipriai susieta su režisūriniais sprendimais. Galbūt nustebsite, tačiau šiame pastatyme naujų, ypatingų choreografinių kompozicijų sąmoningai nebuvo ieškoma. Scenoje neišvysite istorinio, šiuolaikinio šokio, baleto. „Adatoje“ parodomas realus, buitinis gyvenimas, priklausomybės problema, todėl ir spektaklis grindžiamas ne pačiais judesiais, o jų sukeliamais pojūčiais. Dirbdamas su šiuo kūriniu, bandau pats į viską pažvelgti iš šono, tarsi būčiau žiūrovas. Kaskart sau užduodamas klausimą „kodėl“, stengiuosi į šį spektaklį sudėti tik tuos judesių elementus, kurie yra vizualūs, turintys tam tikrą kodą, prasmę, spalvą ir mintį“.

Sukonkretino laiką ir vietą

Scenografas A.Šimonis tvirtino šiuosyk sukonkretinęs kontekstą: „Šiame „Adatos“ pastatyme siekiau kiek įmanoma didesnio konteksto konkretumo. Jei Rygoje mes rėmėmės simbolistiniu kontekstu, alegorijomis, tai šiuo atveju pasirinkome konkrečią erdvę – Klaipėdos miestą ir esminius jo simbolius. Šįkart taip pat nusprendėme konkretizuoti laiką. Lengvai atpažįstamos detalės ir rekvizitas scenoje padėjo sukurti laikotarpį, kai Lietuvoje iš esmės keitėsi visuomenės socialinė santvarka – keleri metai iki nepriklausomybės paskelbimo ir pirmieji metai po jos.  Būtent todėl sau kėliau uždavinį žiūrovams pateikti suvokiamus laiko ženklus bei tinkamai perteikti jų keitimąsi. Apskritai spektaklis paliečia ne tik jauno žmogaus išgyvenamą dramą, bet ir socialinius, globalius klausimus – pseudotarybinio modelio keitimąsi į pseudolaukinį kapitalizmą, tai lydinčius visuomenės vertybinius lūžius. Tokiame kontekste skleidžiasi pagrindinės veikėjos Kristos konfliktas, analizuojami žmonių poelgiai, jų tarpusavio santykiai“.

Ieškojo to meto autentikos

Kostiumų dailininkė J.Rimkutė teigė spektaklio artistų aprangai ieškojusi autentikos: „Laikas, praėjęs nuo „Adatos“ pastatymo Rygoje, leido mums apgalvoti, ką šį kartą norime ir galime padaryti kitaip. Šio spektaklio dramaturgija žiūrovui atskleis istorinį Lietuvos laikmetį nuo 1987 iki 1991 metų. Tai atsispindės ir kostiumų stilistikoje, kuriai būdingos realizmo ir to meto kino asociacijos. Norėdama atskleisti šio laikotarpio dvasią, ieškojau autentikos, tuo metu siūtų drabužių, kareiviškų uniformų. Tokių daiktų paieškas vadinčiau antikvariatų medžiokle – juk nuo 1987-ųjų prabėgo kone trys dešimtmečiai. Daug diskutavome ir su teatro aktoriais, kas mums tuo metu buvo gražu, o kas ne. Norime ne tik scenoje parodyti kuo daugiau autentiškų kostiumų, bet ir padėti aktoriams juose gerai jaustis. Manau, jog šio spektaklio kostiumų stilistika 1987–1991 m. gyvenusiems žiūrovams padės atpažinti to meto savo aprangos stilių. O jaunimas turėtų nustebti pamatęs, jog daugelis šiuolaikinės mados akcentų nėra nauji, tiesiog vis naujai atrandami“.

Sukrečiamą Kristos gyvenimo dramą scenoje išgyvens solistės Judita Butkytė ir Beata Ignatavičiūtė, Artūro personažą įkūnys dainininkas, įvairių vaidmenų miuzikluose atlikėjas Jeronimas Milius bei Klaipėdos muzikinio teatro ir grupės „el Fuego“ solistas Tomas Pavilionis. Žiūrovai „Adatoje“ išvys ir daugiau uostamiesčio Muzikinio teatro artistų: Dalią Kužmarskytę, Ritą Petrauskaitę, Mindaugą Rojų, Virginijų Pupšį bei kitus. 

Vasario 10 ir 28 dienomis įvyksiantys premjeriniai „Adatos“ spektakliai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pavasario repertuare dar bus rodomi kovo 1, 2, 22, 23 dienomis. Bilietus platina „Bilietai.lt“.