Uostamiesčiui minint 760 metų jubiliejų, rugpjūtį jame bus rodoma lietuviškų filmų retrospektyva, kurioje Klaipėda taps kelionės kryptimi, išsivadavimo, ilgesio bei jūrinės lemties miestu.

Klaipėda – miestas prie jūros, atostogų ir meilės istorijų vieta, čia laukiama jūreivių – sūnų, vyrų, mylimųjų; čia tarpinė stotelė, keliaujant toliau į Palangą ar Kuršių neriją. Klaipėda – tarsi išsilaisvinimo, vėjų kaitos, slaptų svajų, nepasiekiamybės, artimas-tolimas miestas. Apie tai byloja ir kinas...

Rugpjūčio 8 d. 22 val. po atviru dangumi bus rodomas režisieriaus A.Aramino filmas „Ilga kelionė prie jūros“ (1976 m.). Paskutinę akimirką į traukinį, vykstantį į Klaipėdą, susirenka vagono keleiviai – keista ketveriukė: įnoringa mergina ir dėl jos išsiskyręs pagyvenęs dūsautojas, fokusininkas, diskutuojantis su savo kalbančia papūga ir senutė rusė, visiems primetanti savo kompaniją bei pasakojanti nebūtas, prieštaraujančias viena kitai istorijas apie sūnų. Mergina nebenori tekėti už vyriškio. Bet kai senutė, atsilikusi nuo traukinio, taksi jį pasiveja, o fokusininkas organizuoja keleiviams šventę, visų nuotaika vėl pasitaiso. Atvykusi į Nidą, senutė aplanko sūnaus, žuvusio mūšiuose dėl Baltijos, kapą...

Rugpjūčio 22 d. 22 val. režisierių R Lileikio ir S.Motiejūno filmo „Aš esu“ (1990 m.) herojus Jonukas, iširus šeimai, bandys surasti išėjusią mamą. Jis gyvena su senele, bet ilgisi motinos. Vilniaus mieste vyksta nesuvokiamos permainos, apstu žmonių su žvakelėmis, nešami karstai – gal užuomina į Nepriklausomybės atgavimo dramatizmą?

Jonukas siurbia į save aplinkui kunkuliuojantį gyvenimą, kai kuriuos žmones matydamas keliais veidais. Jį traukia praeitis, sustingęs varpas, kurį reikia įsiūbuoti, kankina visai nevaikiškos egzistencinės problemos. Ar kelionė prie jūros reikš išsivadavimą? Ar balta figūra, ateinanti per kopas – motina, susivienijimas su ja?..

„Iš kur kilę žmonės?“ – klausia mokytoja. „Kai kurie žmonės kilę iš beždžionių, o lietuviai kilę iš jūros. Garbės žodis, kai buvau zoologijos sode, mačiau undinę“, – atsako Jonukas.

Filmas „Aš esu“ 1990 m. apdovanotas Kosta do Estorilio (Portugalija) tarptautinio kino festivalio pagrindiniu prizu „Aukso žuvėdra“.

Rugpjūčio 22 d. 22 val. bus rodomas režisieriaus A.Žebriūno sukurtas meninis filmas „Paskutinė atostogų diena“ (1964 m.). Jis pasakoja apie sąžiningą vaikų draugystę. Vika vieši paskutinę atostogų dieną pas senelį žveją. Mergaitė susipažįsta su Romu, kuris atvyko tik vienai dienai prie jūros. Vika jam papasakoja savo „paslaptį“ – ji turi unikalią aidų kolekciją. Neatlaikęs berniūkščių juokelių, Romas nepaduoda nuogai besimaudančiai Vikai rūbų. Siekdamas išsikovoti jų pasitikėjimą, Romas vedasi visą kompaniją link uolų ir išduoda tik ką sužinotą paslaptį apie Vikos aidų kolekciją. Bet aidas tyli...

Po sukūrimo šis filmas buvo uždraustas. Ekranuose vėl pradėtas rodyti, kai gavo Lokarno tarptautinio kino festivalio žiuri specialųjį prizą. Kino teatruose šį filmą pažiūrėjo daugiau jei 5,8 mln. žiūrovų. Už Lietuvos ribų šio filmo pavadinimas buvo „Mergaitė ir aidas“.

Kino kritikai „Paskutinę atostogų dieną“ vadina vienu iškiliausių A.Žebriūno filmų, nagrinėjančių vaikų vidinį pasaulį. Juosta ne tik pelnė įvairių apdovanojimų tuometės Sovietų Sąjungos festivaliuose, bet ir buvo įvertinta užsienyje – „Paskutinei atostogų dienai“ atiteko „Sidabrinių burių“ apdovanojimas Lokarno festivalyje bei Didysis prizas Kanuose, filmų vaikams ir jaunimui kategorijoje.

Programa

Rugpjūčio 8 d. 22 val. – „Ilga kelionė prie jūros“ (1976, rež. A.Araminas).

Rugpjūčio 22 d. 22 val. – „Aš esu“ (1990, rež. R.Lileikis, S.Motiejūnas).

Rugpjūčio  29 d. 22 val. – „Paskutinė atostogų diena“ (1964, rež.  A.Žebriūnas).

Filmai bus rodomi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinėse erdvėse (Didžioji Vandens g. 2). Peržiūros nemokamos.