„Trapios daugumos“ – tokį terminą Kanados Monrealio universiteto profesorė Marie McAndrew taiko etninėms grupėms, kurios savo teritorijoje – regione ar valstybėje – neseniai gavo daugumos statusą arba dėl jo rungiasi su kita etnine grupe. Savo knygoje „Trapios daugumos ir švietimas“ įtakinga Kanados švietimo ir integracijos ekspertė nagrinėja keturis atvejus: Kanados Kvebeko provinciją, Ispanijos Katalonijos autonominį regioną, Šiaurės Airiją ir Belgiją. Profesorės teigimu, Lietuvoje taip pat galima aptikti „trapios daugumos“ bruožų.

Prof. M. McAndrew tyrimas priklauso akademinei tradicijai, kuri į etninę tapatybę žvelgia ne kaip į vientisą ir stabilų dalyką, bet kaip į daugialypį ir besikeičiantį reiškinį. Mokslininkė analizuoja, kaip švietimas naudojamas brėžiant etninių grupių ribas. Ar gali trapi dauguma iš gynybinės virsti atvira ir nematyti grėsmės tapatybių įvairovėje? Ar gali ji mokyklinėje istorijos programoje suderinti konfliktuojančius požiūrius į istorinius įvykius? Kaip vietoje kultūrinės izoliacijos visuomenėje kurti bendrystę be prievartos? Ar mokykla pajėgi skatinti jautrumą ne tik dominuojančios, bet ir kitų valstybėje gyvenančių etninių grupių kultūrinėms nuostatoms?

Profesorės teigimu, tai nelengva. Trapios daugumos istorija dažnai pilna įtampų ir konfliktų, jai reikia atrasti naują santykį su šalia gyvenančiomis etninėmis grupėmis, o švietimas, ypač istorijos mokymas, dažnai suprantamas kaip įrankis tapatybei formuoti.

Prof. M. McAndrew teigimu, Kvebekas, Katalonija, Šiaurės Airija ir Belgija taiko skirtingus istorijos dėstymo modelius. Anglakalbių ir prancūzakalbių bendruomenės Kanadoje turi savo švietimo sistemas, tačiau tiek angliškoje, tiek prancūziškoje mokykloje per istorijos pamokas moksleiviai sužinos, kaip istorijos įvykius interpretuoja kita visuomenės grupė. Šiaurės Airijoje, turinčia ilgą konflikto tarp protestantų ir katalikų istoriją, mokytoja supažindins vaikus su abiejų pusių interpretacijomis, o minėdama miestus, sakys abu jų pavadinimus, pavyzdžiui, Deris/Londonderis. Katalonijos mokyklose, kur visi mokiniai mokosi katalonų kalba, vaikai sužinos vieną oficialią istorijos interpretaciją, o Belgijoje valonų ir flamandų vaikai Belgijos istorijos apskritai nesimokys, nuo savo regiono istorijos peršokdami išsyk prie Europos. Prof. M. McAndrew teigimu, toks kitos visuomenės grupės istorijos ignoravimas baigiasi tuo, jog valonų vaikai gali nesuprasti, kodėl flamandai, kurių Briuselyje dabar gyvena mažuma, užsispyrė, kad užrašai mieste būtų rašomi jų kalba. Iš kur valonų vaikams žinoti, kad istoriškai Briuselyje gyventojų daugumą sudarė flamandai?

Prof. M. McAdrew teigimu, tyrimai rodo, kad vaikai į pliuralistinį istorijos dėstymą, kai pateikiamos skirtingos istorinių įvykių interpretacijos, žiūri daug palankiau nei mokytojai. „Kiekvienas vaikas į mokyklą ateina su savo istorija”, – sako profesorė. Jos teigimu, tyrimai rodo, jog istorijos pamokose sužinoję, kaip istoriją interpretuoja įvairios grupės, moksleiviai teigia išmokę geriau suprasti kitus, o ten, kur, kaip Belgijoje, viena grupė ignoruoja kitą, susikuria palankus laukas kraštutinių pažiūrų politikų manipuliacijoms.

Kanados švietimo ir integracijos ekspertė Lietuvoje viešėjo Prancūzų kultūros instituto kvietimu. Švietimo ir mokslo ministerijos specialistams profesorės skaityta paskaita „Švietimas ir etniniai santykiai: diskusijos apie politiką lyginamojoje perspektyvoje“ sulaukė vos poros klausimų-replikų: Holokaustas pavadintas „mažumos tema“, klausta, kaip padėti Rusijai teisingiau interpretuoti istoriją, teigta, kad istorijos pamokose visgi turi būti dėstoma viena ir aiški istorijos interpretacija. Į antrąją profesorės paskaitą Mykolo Riomerio universitete atėjo keliolika studentų, klausti jie taip pat nesiveržė, o diskusiją paskatinti norėjusi dėstytoja į studentus kreipėsi: „Na, kas iš čia esančių yra lenkai?“

Prancūziška Amerika

Jūsų pirmoji kalba – prancūzų, laisvai kalbate angliškai. Ar tai būdinga kanadiečiams?

Teoriškai Kanada yra dvikalbė šalis, bet tai nereiškia, kad visi kanadiečiai kalba abejomis kalbomis. Mano provincija, Kvebekas, yra vienintelė Kanadoje, kur daugumą sudaro prancūziškai kalbantys žmonės. Kvebeke, bent jau didesniuose jo miestuose, pavyzdžiui, Monrealyje, labai daug žmonių kalba abejomis kalbomis.

Anglakalbis čia gerai kalbės prancūziškai, nes Kvebeke jie mažuma, o prancūzakalbis kalbės angliškai, nes Monrealyje gyvena daug anglų, taip pat dėl to, kad anglų kalba populiari pasaulyje, ir dėl turizmo. Pavyzdžiui, į Kvebeko miestą atvyksta labai daug turistų, lankosi daug amerikiečių, nes tai – seniausias miestas Šiaurės Amerikoje. Prisiminkite, kad mes, 6 milijonai prancūzakalbių, gyvename Kanadoje tarp beveik 30 mln. anglakalbių, o greta JAV gyvena dar 350 milijonų anglakalbių.

Daugelis Kanados anglų siunčia vaikus į mokyklas, kuriose nuo pat darželio dėstoma prancūziškai (angl. „immersion schools“), pamažu įvedant pamokas anglų kalba. Vaikams pasiekus šeštąją klasę, viskas jau dėstoma angliškai. Taigi elgiamasi priešingai negu mes manome, kad yra gerai daryti. Kaip paneriate į jūrą, taip tokioje mokykloje vaikai panardinami į antrąją kalbą kol dar visiškai maži. Vyresnėse klasėse vaikai jau mokosi angliškai, o prancūzų kalba dėstoma kaip atskiras dalykas. Taip jie daro todėl, kad suprato, jog neįmanoma išmokti prancūzų kalbos tradiciniu būdu, mokantis dvi valandas per savaitę.

Tačiau jei šeima negyvena ten, kur yra daug prancūzakalbių, netgi jeigu vaikai eina į tokias mokyklas, jie gali ir nekalbėti laisvai prancūziškai. Jie kalbės geriau, nei jeigu būtų mokyti dvi valandas per savaite, bet nebūtinai laisvai. Kanada yra didžiulė šalis, kai kuriose šalies dalyse antrosios kalbos tau gali nereikėti.

Kokia kalba Kanadoje rašomi miestų ir gatvių pavadinimai?

Teoriškai anglakalbėje Kanadoje nėra jokio kalbos įstatymo, galima užrašus rašyti bet kokia kalba, bet viskas rašoma tik angliškai. Prancūzakalbiame Kvebeke yra įstatymas, kad prancūzų kalba yra pagrindinė. Pavadinimus kita kalba čia galima užrašyti mažesnėmis raidėmis, bet ne gatvių pavadinimus.

Gatvių pavadinimai rašomi tik prancūziškai, o angliškai – nebent tai dvikalbė savivaldybė. Jeigu rajone ar mieste yra daugiau nei 50 proc. anglakalbių, jie gali turėti dvikalbį statusą ir gatvių užrašus abiem kalbomis. Reklamose dominuojantis užrašas turi būti prancūziškas, mažesnėmis raidėmis gali būti rašoma kita kalba.

Galite paklausti, kam tos taisyklės. Tai gali atrodyti kaip prievarta, bet kol neturėjome kalbos įstatymo, Kvebeke dominavo anglų kalba. Turėjai mokėti angliškai, jeigu norėjai susirasti darbą, visos geriausios darbo vietos buvo užimtos žmonių, kurie kalbėjo angliškai. Aštuntajame dešimtmetyje Kanadoje įvyko didžioji prancūzų kalbos statuso transformacija. Turėjome pridėti specialų įstatymo punktą, skatinantį prancūzų kalbos vartojimą. Viena iš idėjų buvo, kad jeigu neturėsime įstatymo, Kvebeke dominuos anglų kalba. Šis įstatymas priimtas ne dėl senos anglakalbių bendruomenės, bet dėl imigrantų. Dabar imigrantai lemia Monrealio demografiją.

Monrealis – vienintelis prancūziškai kalbantis miestas Amerikose. Jeigu imigrantai laikui bėgant (net jeigu išlaikys savo kalbą kaip pirmąją) viešai naudojama kalba pasirinks prancūzų kalbą, tai Monrealis liks prancūziškas, o jei pasirinks anglų – Monrealis gali pavirsti miestu, kur dauguma žmonių kalbės angliškai. Visi tie įstatymai sukurti, kad duotų žinią naujai atvykstantiems, jog čia mažas kraštas, ir nors daugelis imigrantų gali manyti, kad atvyko į Ameriką, jie atranda, kad Kvebekas yra ypatinga Amerikos vieta, kur mes kalbame kita kalba. Kaip mažam kraštui, Kvebekui yra svarbu, jog šita žinia būtų išreikšta. Tie įstatymai skirti tam, kad Kvebeke būtų apginta prancūzų kalba, o ne kad anglų kalba būtų eliminuota.

Turime oficialią dvikalbystę Kanadoje ir oficialią vienkalbystę Kvebeke, išskyrus teismus ir mokyklas (juos gina Konstitucija). Juokingai išeina: Kvebekas turėtų būti vienakalbė prancūziškai kalbanti visuomenė, bet iš tikrųjų jis yra labiau dvikalbis nei kitos provincijos, kurios turėtų tokiomis būti, bet ten viskas angliška.

Trapios ir baikščios daugumos

Sovietų Sąjungoje lietuviai buvo mažuma. Buvo svarbu išlikti, ginti ir saugoti kalbą, kultūrą. Lietuva nepriklausoma daugiau nei dvidešimt metų, tačiau viešojoje erdvėje šnekant apie kultūrą, kalbą, švietimą ar tapatybę vis dar naudojama gynybos ir išlikimo retorika. Jūsų požiūriu, ar taip yra todėl, kad buvusi mažuma dar nesuvokia savęs kaip daugumos ir laikosi anksčiau įprastų strategijų, ar čia yra tai, apie ką Jūs kalbate ir rašote – „trapios daugumos“ atvejis?

Manau, abu dalykai susiję. Net jeigu mažuma tampa dauguma, ji dažniausiai nepasiekia labai stipraus daugumos statuso. Daugelis jų yra „trapios daugumos“. Tarkime, lietuvių kalba Lietuvoje yra daugumos kalba, bet pasaulio mastu ji gana maža. Pavyzdžiui, jeigu Lietuva sulauktų daug imigrantų, ar labai jie norėtų mokytis lietuvių kalbos, jeigu jau kalbėtų rusiškai arba lenkiškai?

Tokia problema yra Katalonijoje. Teoriškai Katalonija nėra nepriklausoma valstybė, bet katalonai turi daug galių. Katalonijoje mokyklose visi mokosi katalonų kalba. Anksčiau ten buvo nedaug imigrantų, atvykusių daugiausiai iš Šiaurės Afrikos, jie nemokėdavo nei ispanų kalbos, nei katalonų. Dabar yra didelė emigracijos banga iš Pietų Amerikos dėl ten esančios ekonominės situacijos. Tai reiškia, kad Katalonijoje atsiranda daug žmonių, kurie jau kalba ispaniškai. Jeigu jau kalbi ispaniškai, kokia motyvacija tau mokytis katalonų kalbos? Vien iš pagarbos šaliai, kuri tave priima?

Manau, kad daugelio „trapių daugumų“ atveju, net jeigu jos buvo mažumos ir tapo nepriklausomos, tai dar nereiškia, kad jų kalba turi stiprias pozicijas. Pavyzdžiui, Lietuvos kaimynės yra Rusija ir Lenkija, jeigu Lietuva labi gerai ekonomiškai vystytųsi, turėtumėte daug migrantų iš tų šalių. Lietuvių kalbos situacija vėl būtų trapi.

Tačiau visiškai sutinku, jog yra tendencija, kad kai išsivysto identitetas, paremtas grėsme ir pasipriešinimu, labai sunku jo atsikratyti. Galiu palyginti situaciją, kur priespauda buvo žymiai mažesnė. Frankofonai Kanadoje buvo mažuma, jie nepatyrė jokių didelių žmogaus teisių pažeidimų, nieko panašaus į tai, ką patyrė lietuviai nacių ir sovietų režimų laikais, bet per porą šimtmečių nuo to, kai Kanados prancūzus 1763 m. užkariavo britai, jiems išsivystė išlikimo ir pasipriešinimo mentalitetas.

Įstatymai, suteikiantys prancūziškai kalbančiai bendruomenei daugumos statusą ir švietimo sistemos kontrolę veikia jau 40 metų, bet mes vis dar išlaikome tą reakciją esą mes turime save ginti. Galima būtų ginčytis ir sakyti, kad taip yra dėl to, jog mes – 6 mln. prancūzakalbių daugiau nei 300 mln. Kanados ir JAV anglakalbių jūroje, be to, anglų kalba yra dominuojanti pasaulyje, taigi yra priežastis gintis. Tačiau, mano požiūriu, yra tam tikras komfortas būti grupe, kuriai kas nors gresia. Tada tu esi aukos padėtyje, o bet kokioje socialinėje diskusijoje aukos pozicija emociškai labiau naudinga, nei dominuojančio ar persekiotojo vaidmuo.

Galime galvoti, kad geriau būti dominuojančiais, nei aukomis, tačiau bet kurioje būti auka reiškia jausmą, kad tu esi teisus. Jeigu esi dominuojantis ir tave apkaltino, tai – nelabai patogi situacija.

Manau, kad tapatybė, išvystyta remiantis grėsmės ir pasipriešinimo logika, gali palengva vystytis ir pripažinti, kad nors tu kažkada ir buvai auka, tai nereiškia, jog tu visada teisus, ir gal tu kitiems darai tą patį blogį, ką kiti darė tau. Tačiau tai gana sudėtinga ir negali labai greitai pasikeisti. Kartais manome, kad 40 metų – ilgas laikas, bet valstybei tai ne taip jau daug. Lietuva patyrė tiek okupacijų – jei teisingai prisimenu, ji neteko savarankiškumo dar Viduramžiais, susijungusi su Lenkija. Tai labai ilga pasipriešinimo istorija, ir gana normalu, jog žmonės sako, kad prieš sudėdami ginklus ir prieš atsiverdami užtikrinkime, jog apsaugosime tai, ką turime.

Tačiau permainos neišvengiamos, jei norite gyventi modernybėje. Greitai turėsite imigrantų, be to, jūsų jaunimas jau dabar turi daugialypį, pliuralistinį identitetą, nes net jeigu visuomenė ir nėra labai pliuralistinė, žmonės naudojasi internetu, keliauja, jie turi skirtingas tapatybes. Mokykla turi sugebėti aprėpti šią įvairovę. Jūs turite didelį skeletą spintoje – Holokaustą. Žinau, kad lietuviai mieliau diskutuotų apie tai, ką sovietai jiems padarė, negu apie kolaboravimą vokiečių laikais, tačiau svarbu, kad visi tie klausimai būtų įtraukti į istorijos programą mokykloje ir aptariami.

Kas pastatė „Titaniką“

Ar yra pavyzdžių, kai „trapi dauguma“ tapo atviresnė, priimanti visuomenės daugialypiškumą, tapatybių įvairovę ir daugiasluoksniškumą?

Sėkmingą pliuralistinę transformaciją iš dalies matėme Katalonijoje ir Kvebeko prancūzų bendruomenėje, šiek tiek mažesniu mastu – Belgijoje tarp flamandų, kurių identitetas yra labiau gynybinis.

Pliuralistinei transformacijai reikia laiko. Nesikeitimas nėra pageidautinas, bet negalima reikalauti, kad žmonės labai greitai pasikeistų. Visuomenė turi pati savęs klausti sunkių klausimų, reikia atsižvelgti į istorinę atmintį ir į klausimų sudėtingumą. Pasikeitimai neįvyks per naktį, bet manau, kad visuomenė keisis, jeigu žiniasklaida ir mokyklų programos kalbės apie faktus. Ne tam kad kvestionuotų dominuojančias nuostatas, bet kad atkreiptų dėmesį į tai, jog dalykai yra truputį sudėtingesni, ne įprasta manyti, kad yra daugiau perspektyvų, iš kurių galima į dalykus pažvelgti.

Nežinau apie jūsų jaunimą, bet manau kad jau dabar jie turi sudėtingesnes tapatybes ir daugiau įvairių požiūrių, nei vyresni. Kartu žinau, kad pasipriešinimo ir išlikimo kultūra dažnai yra stebėtinai lengvai perduodama jauniems žmonėms, kurie patys nėra patyrę priespaudos.

Pavyzdžiui, tarptautiniu mastu Vilnius žinomas kaip Šiaurės Jeruzalė. Istoriškai iki II Pasaulinio karo Vilnius buvo didelis žydų kultūros centras, čia gyveno daugybė žydų rašytojų ir religijos žinovų. Kiek lietuvis ar lietuvė, gyvenantys ne Vilniuje, gali suvokti tai kaip savo istoriją, nors viskas vyko tuo metu, kai jos ar jo protėviai neturėjo politinės galios valstybėje?

Mes negalime išrasti istorijos iš naujo ir apsimesti, kad 1920 m. lietuvis, gyvenantis kaime Vidurio Lietuvoje, ir žydas, gyvenantis Vilniuje, tikrai turėjo labai daug bendro ir stiprią bendrą pilietybę. Tačiau gal įmanoma jaunam žmogui Lietuvoje 2013 m. ar 2015 m. sakyti: „ši praeitis yra ir mano praeitis, nes dabar tai mūsų šalis, mes integruojame į mūsų bendrąją istoriją ir tą praeitį, kuri gal ir nėra mano prosenelių praeitis, bet tai mano šalies praeitis.“

Man labai patinka Šiaurės Airija. Visada žaviuosi, kai airiai katalikai priima protestantų paveldą kaip savo. Buvau Vakarų Belfaste, kuris yra tikra Šiaurės Airijos respublikonų ir airių tautinio sąjūdžio tvirtovė. Dabar katalikų įtaka ir statusas ten auga, ypač Belfaste, jiems priklauso savivaldybės taryba, nes katalikai čia sudaro daugumą, taip pat ir Deryje/ Londonderyje.

Vakarų Belfaste vyko šventė, viena iš siūlomų veiklų buvo apsilankymas kapinėse. Ten yra dvi visiškai atskirtos kapinės – katalikų kapinės, kur palaidotas Bobby Sandsas ir kiti garsūs airių nacionalistai, tie, kurie mirė per bado streiką 1981-aisiais, ir kiti, ir protestantų. Katalikų kapinės buvo labai įdomios politiniu aspektu, bet labai skurdžios, nes jie neturėjo pinigų, taigi architektūros požiūrių ten nieko įdomaus nebuvo. Vienas miesto tarybos narys tapo puikiu abejų kapinių žinovu, tokio lygio, jog rengia ekskursijas piliečiams ir supažindina juos su vietos istorija. Jis – karštas airių respublikonas, bet jam labai patinka tos kitos kapinės, nes jos labai įdomios.

Angliškojo Belfasto gyventojai pastatė „Titaniką“, jie buvo labai turtingi ir labai sudėtingi personažai. Tai buvo Britų imperijos didybė, kurią mes žavimės, kai žiūrime serialą „Dauntono abatija“ („Downton Abbey“, populiarus pasaulyje birtų serialas, pasakojantis apie kilmingą anglų šeimą ir socialinės hierarchijos transformacijas XX a. Pradžioje, – aut.past.). Protestantų kapinės Belfaste yra „Dauntono abatija“, o respublikonų – visai kita istorija.

Buvo taip nuostabu matyti tą žmogų, buvusį Airijos respublikonų armijos (IRA) narį, pasakojantį apie istoriją ir vartojantį žodį „mes“. Jis sakė: „tuo metu mes statėme „Titaniką“. Pamaniau – turbūt ne, katalikams vargu ar buvo leidžiama dirbti tose įmonėse. Tai sugebėjimas priimti praeities istoriją. Net jeigu tavo paties protėviai ir tų kitų žmonių protėviai buvo atsiskyrę vieni nuo kitų, šiandien jų visų istorija sudaro jūsų bendrąją istoriją. Tai sugebėjimas netgi didžiuotis tavo šalyje pasiektais laimėjimais, nuo kurių tavo protėviai buvo nušalinti.

Nesakau, kad taip yra visada, bet tai labai įdomu. Kartais stebiu tai ir Kvebeke. Žinoma, būna visko. Neseniai Kvebeko premjerė anglų kalbą pavadino užsienio kalba, bet ji tiesiog susimaišė šnekėdama. Kartais žmonės, turintys labai stiprią kvebekiečio tapatybę, didžiuojasi, kad mūsų parlamento sistema yra britiška, taip pat ir mūsų teisinė sistema. Kartais žmonės sako, kad galbūt tai į naudą, nes jei britai būtų pritaikę Kanadai prancūzišką teisės modelį, tai negalėtume kalbėti prancūziškai, nes prancūziškas modelis yra kur kas mažiau palankus įvairovei, nei britiškas.

Mes galime didžiuotis britišku palikimu, net jeigu jis ir buvo sukurtas mus užkariavus ir kolonizavus, nes dabar tai mūsų paveldo dalis.

Manau, kad kurti bendrą istoriją paremtą bendrą ateitimi yra įmanoma. Tai nereiškia, kad nediskutuosite apie nelygybę, konfliktus, patirtus sunkumus. Tai reiškia, kad į istoriją įtraukiami skirtingų grupių pasiekimai. Kiekvienas lietuvis gali didžiuotis Vilniaus istorija, tuo kad jis žinomas kaip žydų kultūros centras, jo reikšme lenkų literatūrai ir t.t.

Pastebėjau, kad Europos šalyse, kadangi jos yra ES narės, kartais lengviau priimama, kad tapatybė yra daugialypė. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijai faktas, kad ir Jungtinė karalystė, ir Airija yra ES narės, labai padėjo. Net jeigu praeityje Britanija ir Airija, ir ypač Šiaurės Airijoje, kovojo tarpusavyje dėl piliečių lojalumo, dabar jie visi kartu yra ir europiečiai.

Nesakau, kad tai lengva, bet tai tikrai būdas žvelgti į praeitį nenutylint jos, pasiimant ją kartu su savimi. Integruoti istoriją reiškia priimti visų Lietuvos dalių palikimą kaip savo. Tai nelengva, bet manau, kad jauni žmonės pajėgūs tai padaryti.

Manau, kad svarbu, jog su skirtingais požiūriais į istoriją moksleiviai istorijos ar pilietiškumo pamokose būtų supažindinami kuo anksčiau, žinoma, ne pradinėse klasėse. Svarbu, kad žmonės nevengtų diskusijų apie skirtingas praeities interpretacijas, prieštaringus požiūrius. Negalima sukurti pilietiškumo ir bendros tapatybės remiantis vengimu.

Kaip kurti bendrystę

Savo pranešime kalbėjote, kad Belgijos politinė krizė yra susijusi su tuo, jog jos gyventojai valonai ir flamandai mokyklose nesužino vieni kitų istorijos ir jos interpretacijų.

Manau, kad viena Belgijos krizės priežasčių buvo tai, kad tam tikri klausimai neaptariami nei žiniasklaidoje, nei mokyklos programose. Politinės problemos virė Belgijoje jau septintajame dešimtmetyje, netgi anksčiau, septintajame dešimtmetyje jos tik iškilo į viešumą. Į tas problemas Belgijoje buvo reaguojama vis labiau skaldant visuomenę.

Tai sudėtinga visuomenė, paaiškinti belgišką modelį užtruktų porą valandų. Kas kartą, kai jiems kyla problema, jie įveda naują padalijimą. Belgijoje yra prancūzakalbių, flamandų ir vokiečiakalbių bendruomenės, dar yra suskirstymas regionais, o Briuseliui suteiktas specialus statusas. Politines problemas jie linkę spręsti kurdami politines struktūras. Debatų vengiama, o žiniasklaida prisideda stiprindama kitų bendruomenių stereotipus.

Jie patyrė krizę, buvo svarstoma, ar Belgija išliks. Atsirado netgi tokių, kurie žiniasklaidoje paskelbė, kad Belgijos nebėra. Tai buvo pokštas, bet ir ne pokštas. Paskelbta, kad flamandai balsavo už nepriklausomybę, ir beveik 24 valandas žmonės rimtai tikėjo, kad Belgija dingo. Ilgą laiką jie negalėjo suformuoti vyriausybės, nes negalėjo susitarti. Tų nesutarimų metu jie pradėjo daryti daugiau visuomenės apklausų, norėdami sužinoti, kokia visuomenės vizija. Netikėtai paaiškėjo, kad apie Belgiją žmonės nėra tokios blogos nuomonės, kaip manyta. Taip galėjo atrodyti tik todėl, kad visą viešąją erdvę buvo užvaldę politikai ir žiniasklaida.

Taip būna, jei atveri erdvę, kurioje gali pasisakyti jauni žmonės ir kiti piliečiai. Kai žiniasklaidoje cituojami tik politikai, gali susidaryti įspūdis, kad visuomenės grupės yra labiau susipriešinusios, negu yra iš tikrųjų.

Tokie teigiami požiūriai į bendrą visuomenės raidą turi būti skatinami. Jeigu skirtingų etninių grupių žmonės turi atskiras švietimo sistemas, vis tiek turi būti bendrų sferų, kur jie susitiktų. Girdėjau, kad jūsų vyriausybė yra koalicinė, ir kad koalicijoje yra lenkų partija. Tokie dalykai yra gerai.

Pavyzdžiui, Kanadoje yra kelios pagrindinės partijos, joms nebūtina jungtis, bet visada sudaroma koalicija, ypač savivaldybių lygyje (Kanadoje savivaldybių rinkimuose dalyvauja kitos partijos, nei nacionaliniuose rinkimuose – aut. past.). Savivaldos lygis labai svarbus integruojant visuomenę. Žmonės čia įsitraukia svarstydami jiems svarbius klausimus, kurie nėra labai politiniai, pavyzdžiui, kaip taisyti kelius, kaip gerinti kultūrinį gyvenimą ar policijos darbą. Tai gali būti ir politika, bet visų pirma tai – kasdienio gyvenimo klausimai. Kanados savivaldybėse žmonės aktyviai dalyvauja, ar jie būtų prancūzakalbiai, ar angliškai kalbantys, ar imigrantai.

Tai labai svarbu, nes taip susikuria bendrystė. Jos nesukurs Prezidentės pasakyta kalba, netgi mokyklos programos jo nekuria. Bendrumas susikuria, kai žmonės susiduria vieni su kitais ir veikia kartu. Todėl nors ir gali būti svarbu išsaugoti mažumų teisę turėti švietimą savo kalbomis, jeigu nusprendžiama išlaikyti atskirtas mokyklas, kur bus dėstoma skirtingomis kalbomis, reikia užtikrinti, kad tos skirtingų kalbų mokyklos bendrautų vienos su kitomis, kad vaikai susitiktų.

Nes jeigu jie mokysis atskirai, tai mažai žinos vieni apie kitus. Net jeigu mokymosi programos nebus labai skirtingos, jie socializuosis savoje aplinkoje ir žinos tik apie savo bendruomenę. Dvikalbis mokymas, dvikultūris mokymas gali būti įdomus būdas skatinti žmones kalbėtis tarpusavyje, bet jeigu tam mažumų bendruomenės stipriai priešinasi, prievarta diegiamos permainos turės negatyvių pasekmių.

To galima išvengti skatinant skirtingų kalbų mokyklas bendrauti, kuriant įvairias specialias programas, organizuojant moksleivių apsilankymus ir mainus. Nes nėra abejonių – norint sukurti visuomenę, reikia, kad skirtingos žmonių grupės joje bendrautų.

Pilietinė tapatybė

Kas dėstoma Kanadoje per pilietinio ugdymo pamokas? Kalbate apie tai, kad didžiuojatės, jog esate kanadiečiai, ar svarstote žmogaus teisių, nelygybės ir kitus socialinius klausimus?

Žinoma, yra ir to pasididžiavimo, kad esame kanadiečiai. Tačiau kanadiečio identitetas visada problemiškas. Mano požiūriu, tai yra gerai. Jeigu manote, kad problemiška tapatybė yra problema, tai įsivaizduokite neproblemišką, lėkštą identitetą (juokiasi). Kaip sakoma, jei manai, kad mokslas – problema, pabandyk nieko neišmanyti.

Kalbant rimtai, pamirškime apie Kvebeko nepriklausomybę – dabar tai Kvebeke nėra svarbus dalykas, nors mes turime Nepriklausomybės partiją, bet jų rėmėjų Kvebeke niekada nebūna daugiau nei trečdalis. Tačiau tai nekeičia fakto, kad mes, kvebekiečiai, turime dvi labai skirtingas tapatybes.

Didžioji dauguma prancūziškai kalbančių žmonių, gyvenančių Kvebeke, pasakys, kad jie yra Québécois – kvebekiečiai. Nėra taip, kad jiems nepatiktų būti kanadiečiais, lygiai kaip prancūzams nėra, kad nepatiktų būti europiečiais. Daugelio prancūzakalbių kvebekiečių santykis su Kanada būtų panašus į jūsų santykį su Europa. Kanada yra mūsų politinių, ekonominių ir socialinių teisių garantas, bet stiprioji mūsų tapatybė yra tai, kad mes esame kvebekiečiai.

Visa tai atrodo sudėtinga, bet vieno identiteto žmonėms primesti negalima. Senieji Kanados gyventojai jaučia, kad priklauso Kanadai, bet jie nori priklausyti Kanadai kaip tauta, nors jų tautų Kanadoje gyvena 50–60. Vien Kvebeke gyvena 13 senųjų gyventojų tautų, kurios kalba skirtingomis kalbomis. Tai labai mažos tautos, kartais apie 10 tūkst. žmonių, bet jie turi savo kalbas ir labai ilgą istorinę atmintį. Jie ten gyvena jau 10–15 tūkstančių metų. Tai labai ilgas laikas, jei lyginsime su mumis, prancūzų ar anglų kolonistais. Mes ten esame ne ilgiau kaip 450 metų.

Dažniausiai sakoma, kad kanadiečio tapatybė yra pilietinė – konstitucinė. Didžiuojiesi, kad esi kanadietis, nes Kanada yra daugiakultūrė, dvikalbė ir tolerantiška valstybė, kuri skatins ir apsaugos tavo teises. Ši tapatybė labai stipri, ypač tarp anglakalbių kanadiečių. Tai labai stiprus kanadiečio identitetas be sąryšio su kokia nors atskira kultūra. Su politine kultūra – taip. Ši politinė kultūra labai sėkminga, jei kalbėsime apie imigraciją. Visame pasaulyje pradėjus kalbėti apie imigraciją, kalbama apie problemas, o Kanadoje – apie naudą ir sėkmę. Kanadiečių tapatybės pagrindas yra tai, kad mes esame tolerantiški, kad mokame gyventi kartu, tai ir būtų pilietiškumo apibrėžimas.

Pilietinio ugdymo pamokose daugiausiai bus kalbama apie tai, kaip galėtume pagerinti mūsų socialinę politiką, kaip Kanadoje ginamos žmogaus teisės, ypač santykiuose su senaisiais Kanados gyventojais, kaip mes galėtume kartu sugyventi, kokie santykiai tarp regionų, tarp skirtingomis kalbomis kalbančių grupių, taip pat svarbūs klausimai – skurdas, lyčių lygybė. Nors mes iš esmės ir patenkinti, kaip žmonės Kanadoje kartu gyvena ir kaip ginamos žmogaus teisės, bet didžioji dalis pilietinio ugdymo programos skirta svarstymams, kaip mes galėtume padaryti, kad būtų dar geriau, ir kaip galėtume išvengti dalykų, kurie yra įvykę praeityje.

Dabar plačiai svarstoma problema – internatai Senųjų Kanados gyventojų vaikams. Daugybė Senųjų gyventojų vaikų nuo pat XIX a. pabaigos iki aštuntojo dešimtmečio buvo paimami iš šeimų ir vežami į didelius internatus, kurie kartais būdavo už tūkstančio ar dviejų tūkstančių kilometrų nuo jų namų. Vaikai savo šeimas matydavo kartą per metus, jų vardus pakeisdavo, plaukus nukirpdavo, aprengdavo vakarietiškais rūbais ir pakrikštydavo. Tai buvo tam tikras kultūrinis genocidas. Kai kuriais atvejais jie patirdavo ir seksualinę prievartą. Dėl to dabar Kanadoje vyksta didžiuliai debatai. Apie tai tikrai bus kalbama ir mokykloje per pilietinio ugdymo pamokas.

Pilietino ugdymo pamokose, ypač mažesniems vaikams, bus mažiau politinių klausimų. Daugiau bus kalbama apie tai, kaip gyventi kartu su kitais kasdien. Kaip suorganizuoti žmones ir sutvarkyti aplinką miestelyje, kaip susitarti ir sutvarkyti mokyklą, kaip dalyvauti mokyklos savivaldoje, kaip pagerinti žaidimų aikšteles. Bus kalbama apie patyčias, apie kitų etninių grupių vaikų užgauliojimą. Dabar Kanadoje vyksta didelė diskusija dėl homofobijos. Sakyčiau, kad kartais mokykloje daug sunkiau ne etninių mažumų vaikams, bet homoseksualiems moksleiviams. Visos šios temos sudaro pilietinio ugdymo pagrindą, kalbama apie tai, kas yra dabar ir čia, ne tiek daug apie tai, kas yra kitur, praeityje ar ateityje.

Labai dažnai tema, apie kurią kalbama klasėje, susiejama su dabartimi. Pavyzdžiui, mokantis apie Holokaustą, aptariama, kur dabar naudojama prievarta mažesniu mastu, kalbama apie tai, kaip dabar pažeidžiamos žmogaus teisės ir ką mes turime tokiais atvejais daryti. Keliami klausimai – jei gyvenčiau tais laikais, ar būčiau buvusi auka, gal pasyvi stebėtoja, ar teisingas žmogus, kuris būtų priešinęsis. Mokomasi kelti sau etinius ir moralinius klausimus, ką tu būtum daręs tada ir ką tu darai dabar. Tarp istorijos ir pilietinio ugdymo yra ryšys, bet tai nelengva, nes negali paversti istorijos tik šiandieninių įvykių iliustracija. Istorija dėstoma atskirai, o pilietinio ugdymo pamokos metu sakoma – pažiūrėkime, koks galėtų būti ryšys tarp istorinių įvykių ir dabarties situacijų.

Mokyklose turime naują discipliną, kuri vadinasi „Etika ir religijos kultūra“, ja pakeistas tikybos dėstymas. Iki šiol mokyklose buvo dėstomas katalikų ir protestantų religinis mokymas. Turime mažumų, kurios didėja, daug imigrantų musulmonų iš Šiaurės Afrikos, jų vaikai savo religijos pamokų neturėjo. Visuomenėje vyko didelė diskusija, ar reikia, kad mokyklose būtų dėstomos visos religijos, o gal pasirinkti Prancūzijos modelį ir religijos visai atsisakyti. Buvo pasirinkta daryti kaip Britanijoje, dėstyti religijos kultūrą. Tada nemokai religijos siekdamas, kad vaikai tą religiją praktikuotų, bet siūlai mokiniams galimybę sužinoti apie visas religijas ir įsitraukti į religijų dialogą.

Kita programos dalis sekuliaresnė – kalbama apie kasdienę etiką, apie ką dabar visuomenėje diskutuojama, svarstomi tokie klausimai kaip gyvenimo kokybė, teisė oriai numirti, abortų klausimas - į programą įtrauktą daug socialinių temų. Ši programa mano požiūriu yra labai įdomi, bet daug žmonių jai nepritaria. Vieni žmonės, kurie yra sekuliarūs, sako, kad apie religiją mokykloje apskritai nereikėtų kalbėti. Kiti, kurie yra labiau tradiciškai religingi, teigia, kad jeigu vaikai sužinos apie visas religijas, tai jie praras tikėjimą, kad jų šeimos religija yra geriausia. Turbūt Lietuvoje tokių klausimų nekyla. Tačiau jei šalyje atsiranda religijų įvairovė, ypač kai dauguma imigrantų yra musulmonai, o musulmonai dabar yra žiniasklaidos pristatomi kaip naujųjų laikų blogiukai, visa grupė žmonių pristatoma kaip Kitas, tada kyla labai daug klausimų, kokia religijos vieta mokykloje. Kvebeke mes balsavome norėdami pakeisti religijos dėstymą nauja programa. Kitose provincijose yra kitaip, kai kuriose religijos dėstymo apskritai nėra, kai kuriose vis dar mokoma tikybos. Manau, kad religijų įvairovė – tai ateities tema. Dabar daugeliui valstybių svarbus istorinis religinis palikimas, bet religinis pliuralizmas tikrai ateis su imigracija.