Birželio 17 d., eidamas 51-uosius metus, po sunkios ligos mirė Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius, televizijos laidų vedėjas Valdis Aleksaitis (1960-2010).

Tai - didžiulė netektis ne tik Kauno lėlių teatrui, ne tik profesionalių lėlininkų bendruomenei, bet ir Lietuvos teatralų šeimai.

Nuo 1981 m. iki mirties V.Aleksaitis dirbo Kauno lėlių teatre ir buvo vienas ryškiausių šios scenos aktorių. Sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų, užauginusių ne vieną mažųjų teatro žiūrovų kartą. Su teatro spektakliais Valdis nuolat dalyvavo tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose. Net ir kovodamas su liga, aktorius vaidino įvairių režisierių kurtuose spektakliuose – „Stebuklingoji Motina Elnė“, „Gužučio muzikantai“, „Šokčiojanti princesė“, „Tigriukas Petrikas“, „Eglės sūnus“, „Atostogos pas dėdę Titą“, „Žvaigždės vaikas“, „Vilkas ir ožiukai“, „Žalias žalias obuoliukas“, „Užburtos pilies paslaptis", iš kurių mirtis išsivedė gyvą, ryškią ir labai individualią Valdžio talento spalvą. 1983 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Kauno lėlių teatre V.Aleksaitis sėkmingai reiškėsi ir kaip režisierius („Tikros barono Miunhauzeno istorijos“, „Bulvinė pasaka“), renginių vedėjas, išradingas ir kūrybingas organizatorius. Beveik 30 metų atsidavęs pirmiausia aktoriaus-lėlininko pašaukimui, sukūręs 44 vaidmenis Kauno lėlių teatre, muzikalus, plastiškas, improvizaciniu lengvumu garsėjęs V. Aleksaitis buvo kviečiamas vaidinti ir Kauno kamerinio teatro, Kauno mažojo teatro spektakliuose. Nuolat ieškodamas naujų kūrybinės saviraiškos kelių, išoriniu ir vidiniu žavesiu apdovanotas aktorius sėkmingai išbandė savo jėgas vaikams ir ne vaikams skirtose televizijos laidose, buvo jų vedėjas. Muzikinius sugebėjimus tobulino akustinės muzikos grupėje „Upė", kur mušamaisiais grojo kartu su profesionaliais muzikantais, drauge su grupe dalyvavo dainuojamosios poezijos festivaliuose.                                                                  

 Kauno lėlių teatre, kuriame prabėgo didžioji V.Aleksaičio gyvenimo dalis, aktorius buvo gerbiamas už profesinį maksimalizmą, profesinę etiką, inteligentišką, savikritišką laikyseną, taikumą, įgimtą eleganciją, už neblėstantį optimizmą bei humoro jausmą. Kartą sužinojęs, kad naujame spektaklyje jam vėl teks vaidinti Klouną, V.Aleksaitis juokavo: “Kad vaidinsiu klouną, nors man jau greitai penkiasdešimt, yra labai puiku. Klounas - tai ne gaidys ar ožys. Įsivaizduokite, kaip būtų baisu po mirties nuėjus pas Dievą prisipažinti: vaidindamas buvau ožys ir gaidys. Bet gal Dievas nuramintų: tai dar džiaukis, kad ne krūmas ir ne vamzdis!”

„Valdis nepažinojo natų, bet grojo gitara, pianinu, būgnais, dainavo... Valdis nesimokė šokti, bet šoko už visus geriau... Valdis nebaigė konservatorijos, bet buvo aktorius, iš kurio mokėmės...“, – taip apie V.Aleksaitį atsiliepia jo kolegos aktoriai.

„Gyvybingumu ir talentu žavėjęs kolegas dramiokus, savo energija ir sąmoju spindėjęs televizijos programose, jis niekada neieškojo, „kur geriau“... Jis buvo su mumis – lėlių teatre: kolega, bendradarbis, bičiulis. Jo penkiasdešimtmečio proga pokštavome, kad Valdis per savo gyvenimą vaidino tik du vaidmenis: vilką arba klouną. Bet šis klounas, šis vilkas, buvo mūsų teatro siela. Tai buvo trykštantis gyvastimi geros nuotaikos fontanas, sugebėdavęs praskaidrinti mūsų niūrias nuotaikas, kad ir kas nutiktų. Valdis ne pirmą kartą kovojo su savo sveikatos vaiduokliais, bet kiekvieną kartą išsikapstydavo, tad ir šį kartą buvome tikri, viskas bus gerai – „juk tai Valdukas“. O gerai nebuvo. Ilsėkis, Valduk, ramybėje“, – šiais žodžiais su V.Aleksaičiu atsisveikina kolegos iš Kauno valstybinio lėlių teatro.

Velionis pašarvotas Kauno valstybinio lėlių teatro didžiojoje salėje. Lankymas birželio 18 d., 16-21 val. ir birželio 19 d. 10–16 val. Šv.Mišios už V.Aleksaitį bus aukojamos šeštadienį, birželio 19 d., 9 val. Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Birželio 19 d. 16 val. aktoriaus palaikai iš Kauno valstybinio dramos teatro bus išlydėti į Petrašiūnų kapines.