Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) gyvena permainų nuotaikomis. Naujasis jo vadovas Martynas Budraitis įsitikinęs: atėjo lūžio taškas, po kurio viskas taip pat tęstis nebegali.

– Ši savaitė jums pirma naujame darbe. Ar daug spėjote nuveikti?

– Kol kas tiesiog susipažįstu su darbu, struktūra, dokumentais ir galvoju, kaip visa tai tobulinti, kad darbas vyktų sklandžiai. Mano tikslas – šią vietą paversti tikru kūrybos, kultūros, lietuviško teatro meno centru. Kad LNDT būtų iš tikrųjų aukščiausiu lygiu reprezentuojantis lietuvišką teatrą, nes iki šiol, mano galva, to nebuvo.

– Kaip sekasi sutarti su kolektyvu, ar jis jau priima jus kaip vadovą?

– Po truputį, kalbamės. Kalbant apie kūrybinį kolektyvą, aktorius, kol kas jokių skubių pakeitimų nebus daroma. Kviesime geriausias pajėgas, geriausius Lietuvoje aktorius ir trupė bus keičiama po truputį, evoliucijos būdu. Žinoma, kad dalį administracijos greičiausiai reikės keisti. Aš noriu atsivesti savo komandą, nes turbūt ne su visais galėsiu dirbti.

– Buvote užsiminęs, kad jūsų siekiamybė – terminuotos sutartys su aktoriais.

– Manau, kad tai tiesiog būtina. Teatre viskas negali būti apmirę, įbetonuota ir nepajudinama: visą laiką turi būti tam tikra apykaita. Teatras yra kaip gyvas organizmas, kuris nuolat kinta. Jei tai stabdoma, atsiranda įvairių meninio lygio, atmosferos teatre problemų. Mano įsitikinimu, visi kūrybiniai darbuotojai turi dirbti tik su terminuotomis sutartimis. Žinoma, tai nepadaroma per mėnesį, per metus ar gal net per dvejus metus. Bet tokia siekiamybė yra.

– Bet aktoriams tai turbūt nelabai patiks?

– Galbūt, bet tik dėl to, kad tai neįprasta. Dauguma jų kolegų, tikrai gerų, aukščiausio lygio aktorių, visi šiuo metu dirba tik taip. Ir tai jiems tikrai netrukdo, net padeda – jie gali laisviau planuoti savo laiką.

– Kai jus pristatė Kultūros ministerijoje kaip konkurso nugalėtoją, prasitarėte, kad buvote nustebęs. Ar tikrai taip buvo?

– Žinoma, dalyvaudamas konkurse tikėjausi laimėti. Tačiau nustebau dėl to, kad buvo priimta mano programa, kurią rašiau tikrai labai nuoširdžiai, neatsižvelgdamas į jokius kompromisus, negalvodamas, ar ji tiks ar ne. Pasirodo, mano siūlymas pasirodė laiku ir vietoje.Mane nudžiugino, kad galų gale atsirado teisingas požiūris ir atėjo realus kaitos laikas. Jis buvo seniai pribrendęs, ypač valstybiniuose teatruose, kurių sistema jau dvidešimt metų, nuo sovietinių laikų, yra beveik nepakitusi.

Supratau, jog daugybei žmonių ši situacija buvo skaudi, tiesiog niekas jau nebesitikėjo, kad kas nors gali pasikeisti. Todėl šis lūžis yra toks svarbus ir aš tikiuosi, kad ties juo pokyčiai nesustos. Kad tas skilimas, kaip plyšys sienoje, tik didės, o tas praeitas laikas atitrūks ir nuplauks kur nors į praeitį. Noras pakeisti situaciją yra ne mano vieno – tai tiesiog tvyro ore ir tai turi vykti. Jei niekas nebūtų pasikeitę po viso šito ažiotažo, iš tikrųjų būtų buvusi juoda neviltis.

– Ar nenutiks taip, kad LNDT scena bus palikta vien moderniajam menui?

– Mano manymu, teatras yra socialinis reiškinys, socialinius klausimus nagrinėjantis menas. Jis yra tokios prigimties, nuo pat pradžių toks buvo ir toks turi būti. Jis turi būti aktualus ir reaguojantis į šiandieną. Nebūtinai tiesioginiu būdu: galima ir klasiką interpretuoti taip, kad būtų aktualu.

Toks menas bus įdomus, nacionalinis, nes tai vyks čia, apie mus. Kai ateinama pasižiūrėti į spektaklį kaip į tam tikrą muziejinį eksponatą, toks menas yra negyvas.

– Ar LNDT bus nuolat dirbantis režisierius?

– Dar galvojame, gali būti, kad bus. Bet jo svarbiausia užduotis bus ne statyti spektaklius, o jaunų režisierių, pradedančių savo kelią profesionaliame teatre, edukacija. Aš įsivaizduoju, kad per sezoną galėtų būti vienas ar du jauni režisieriai, kuriantys spektaklius padedant režisieriui pedagogui. Ir, žinoma, jis prižiūrėtų nuolat repertuare esančius spektaklius, kad jie nenueitų nuo bėgių.

– Kiek laiko gali prireikti repertuarui peržiūrėti?

– Labai tikiuosi, kad po Naujųjų metų jau galėsime į repertuarą įtraukti tuos spektaklius, kurie tikrai užsitarnavo vietą Nacionaliniame teatre. Šiuo metu geriausi režisieriai dirba ne Nacionaliniame teatre. Pirmosios priemonės, kurios padėtų repertuarą kilstelti į aukštesnį meninį lygį, – tokių režisierių, kaip Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Cezaris Graužinis, pakvietimas statyti čia kai kurių savo spektaklių.

– Teatro koridoriuose tenka susitikti ir su buvusio teatro vadovo Adolfo Večerskio šeimos nariais. Kaip sekasi su jais bendrauti?

– Šiuo metu tai nelabai svarbus klausimas. Prisistatydamas kolektyvui pasakiau, kad administracijoje yra žmonių, su kuriais tikrai negalėsiu dirbti, ir kurie tai puikiai supranta. Kad jie susiprastų ir, taupydami savo ir mano laiką, mokesčių mokėtojų pinigus, tiesiog pasitrauktų. Kol kas nesulaukiau, žiūrėsime. Visi tie žmonės tikrai žino, apie ką kalbame. Tikrai džiaugčiausi tokiu sprendimu, nes tai parodytų, kad žmonės supranta, kas yra garbė ir moralė.

– Ar Lietuvoje, kur kultūros srityje dirbančių žmonių ratas toks nedidelis, visi vieni kitus pažįsta, apskritai įmanoma, kad viskas vyktų skaidriai?

– Tikrai įmanoma, tik turi įvykti tam tikri pokyčiai. Šis pokytis yra vienas iš aiškių ženklų, kad galime taip padaryti.

– O jei jūs pats įdarbinsite tėvą Juozą Budraitį ir sulauksite priekaištų?

– Pirmiausia, aš jo kažkaip įdarbinti negaliu. Kitas dalykas, kaip sakiau, kad matau tik terminuotas sutartis ir vien tai kirstųsi su mano nuostatomis. Trečias dalykas, manau, kad jis nėra toks prastas aktorius, kad sukeltų kokį nors įtarimą. Kodėl ne, jei jį kvies režisieriai, negi sakysiu, nekvieskite.

– Kaip tėvas reagavo į žinią, kad tapote Nacionalinio dramos teatro vadovu?

– Susiėmė už galvos ir sakė: "Kas dabar bus" (šypsosi). Iš tikrųjų jis supranta, koks tai yra iššūkis.

Tačiau jei matysiu, kad nesiseka, kad kas nors vyksta prieš mano principus, nuostatas, tiesiog ramia širdimi išeisiu. Tas postas, kėdė ar atlyginimas nėra tai, dėl ko būtų galima prarasti savo principus ar garbę.

– Kultūros pasaulyje daug taip mąstančių? Ar viršų ima kitokie?

– Manau, kad dauguma yra teisingai mąstančių ir aiškiai suvokiančių situaciją. Tiesiog kaip padorūs žmonės jie dažnai lieka nuošalyje, yra tylesni ir mažiau rėkia.

– Kaip apskritai atėjote į teatrą? Genai suveikė, paveldėjote teatro trauką?

– Gal ne tiek paveldėjau, tiesiog mačiau teatrą kaip tam tikros magijos, pasakos vietą ir tuo pačiu turėjau galimybę stebėti viską iš kitos pusės, iš užkulisių, kai matai, kaip žmogus pasikeičia. Vaikystėje teko daug laiko praleisti Kauno teatre. Studijavau aktorinį meną ir LNDT sukūriau savo pirmuosius ir vienintelius vaidmenis. Atsiminimai iš to laiko, tos atmosferos, kai kiekviename kampe kažkas repetuoja, kiekviename kabinete vyksta bruzdesys ir kūryba, man primena, kokia turėtų būti atmosfera teatre. Kūryba, o ne formalus spektaklių rodymas.

Vėliau LNDT gimė ir Oskaro Koršunovo teatras (OKT), buvo rodomi jo spektakliai. Aš atėjau kaip spektaklio "Roberto Zuko" direktorius, buvo tokia pareigybė, kai iš tikrųjų viską turėjai daryti vienas. Nuo to prasidėjo OKT.

– Kaip atsitiko, kad netapote aktoriumi, jei ruošėtės tam studijuodamas?

– Tiesiog baigus studijas jau buvo šeima, vaikas, reikėjo kažkaip užsidirbti duonos, o tuo metu laikas buvo sudėtingas, spektaklių nebuvo daug statoma.

– Negaila, nepagalvojate, kad viskas galėjo būti kitaip?

– Žinoma, kad būtų buvę kitaip, bet aš tikrai nieko nesigailiu. Gal ateis laikas. Prieš šį konkursą norėjau šiokio tokio pasikeitimo, bet tas pasikeitimas įvyko į kiek kitokią pusę. Matysime, kaip bus ateityje.