Dainininkė Atlanta su savo geru bičiuliu, kompozitoriumi Stano, dar kepinant vasaros karščiams sukūrė stebuklingų rudens voratinklių melancholija dvelkiančią dainą „Niekas nebaisu”.

Pamaniusi, kad ji tiktų jausmingam TV3 serialui „Moterys meluoja geriau”, Atlanta susisiekė su jį kuriančia kompanija „Videometra”. Prodiuserius daina sudomino. Netrukus ji ims suktis televizijos filme.

– Atlanta, kokia dainos „Niekas nebaisu” atsiradimo istorija? Tu niūniavai, Stano barškino klavišais, nieko rimto nestrategavote, bet štai – tuoj girdėsime jūsų kūrinį ne tik radijo eteryje, bet ir milžinišką armiją gerbėjų turinčiame seriale „Moterys meluoja geriau”?

– Mąsčiau apie tai, kad ateis ruduo, o kai keičiasi sezonai, keičiasi ir emocijos, kūryba, mintys, norisi pasikeitimų... Nors kai kūrėme tą dainą, už lango buvo gal +50 laipsnių, Stano vaikščiojo po studiją vienomis glaudėmis, prakaitas upeliais srūvo per nugarą (juokiasi.) Tačiau mąstant apie rudenį, kuris tuo metu atrodė kaip išganymas, dėliojosi mintis po minties, žodis po žodžio ir taip gimė daina. Ji man iškart krito į dūšią. Ne visos dainos turi patikti, ne visam pasauliui ir ne visada, bet šita graži rudens daina iki širdies gelmių prasismelkė. Nutariau parodyti visiems. Be to, pamaniau, kad savo jausmų palete ji labai artima serialui – meilė, melas, santykiai, jausmai. Pasiūliau ją „Moterys meluoja geriau” kūrėjams. Labai apsidžiaugiau, kad jie taip pat pritariamai kinkavo galvomis – gera daina, tikrai tinka filmui. Visų nuomonės sutapo. 

– Koks tavo santykis su melu?

– Kaip ir visų moterų. O jos tikrai meluoja geriau ir ne mažiau nei vyrai. (juokiasi.) Aš nesu kategoriškai nusiteikusi prieš melą, jei tai nėra kiaulystė, pikti dalykai, jei nesiekiama kam nors pakenkti, ką nors nuvilti, nuliūdinti. Čia jau reikia sąžinės turėti. Bet kitais atvejais melas – tik pagražinimas, pasilinksminimas. Jei dabar sakyčiau, kad niekada nemeluoju, – pati nepatikėčiau savimi.

– Dainoje yra tokia eilutė – „Pasakok man tiesą, pasakok man melą, – man viskas brangu”. Ar taip ir yra? Ir melą galima branginti?

– Labai teisingi žodžiai, tam tikromis aplinkybėmis nė nežinia, ką padaryti teisingiau – pameluoti ar pasakyti tiesą. Aišku, daug kas priklauso ir nuo žmonių būdo. Vieni galbūt pratę visada drėbti į akis tiesą, kiti nuolatos „trina”. Nei tokių, nei tokių nemėgstu. Bet kai žinai, kad žmogus tavo, – jis brangus nepriklausomai nuo to, meluoja mažiau ar daugiau. Vis tiek nori jį turėti. Tokia ta drama.

– Pastebėjai, kad „mylėti” ir „meluoti” – labai panašiai skambantys žodžiai?

– Taip, nuo šiol dainuosiu ne „mergaitės nori mylėt”, o „mergaitės nori meluot” (juokiasi).

– „Niekas nebaisu, nes su tavim esu aš laiminga”. Ši eilutė turi adresatą?

– Iš tiesų, dainuodama mintyse visada kam nors ką nors adresuoju, bet šiaip nereikėtų suasmeninti kiekvienos eilutės, slidus reikalas su tais išgyvenimais... Tačiau taip – kiekviena daina turi istoriją ir adresatą. Kūrėjas turi privilegijų – tai, ką sukuria arba atlieka, yra tik jo, ir niekam nereikia aiškintis. Užtenka, kad vienas pats žino, ir tas, kam skirta, žino. Nori meilę prisipažinti, – rašyk dainą. Muzika turi tiek jėgos, stebuklingų galių. Muzika tiek emocijų sukelia, – apsiverkt gali. Tik muzika ir kvapas pajėgia prikelti giliai paslėptus prisiminimus, niekas kitas taip negali. Gerą filmą taip pat norisi iliustruoti ne tik vazdais ar tekstais, bet ir muzika.

– Esi lietuviškų serialų žiūrovė?

– Pasižiūriu, patinka. Tačiau prisipažinsiu – nesu iš tų, kurie neatsitraukdami seka siužeto vingius. Aš tiesiog daugelį vaidinančiųjų gerai pažįstu, man įdomu iš to taško žiūrėti serialus – sekti, kaip kam sekasi. Lietuviškuose serialuose yra puikių teatro aktorių. Atėję vaidinti televizijoje, jie atsineša savo istoriją. Nesuprantu vertinimų, neva vaidmuo seriale – menkesnis, ne toks svarbus kaip teatre. Manau, kad visi vaidmenys yra svarbūs. Geras aktorius įmestas į bet kokius barščius išplauks. Turiu ir aš slaptą norą – kada nors išmėginti savo artistiškumą kitoje erdvėje – ne popscenoje.  

– O kur dabar veda tavo muzikinis kelias?

– Ruošiu naujus pasirodymus – bus daugiau šokio, judesio. Per savo praktiką kokios tik sudėties scenoje nesu išbandžiusi... Daug metų, daug variantų – bandėme ir roką su gyva grupe, dvynes šokėjas turėjau, paskui buvo du berniukai, vėliau keturi, bet dabar nutarėme, kad vis dėlto į šokančias mergaites žiūrėti maloniau (juokiasi).