Finalinis Pažaislio muzikos festivalio koncertas surinko mažiau nei įprasta žiūrovų. Pasak organizatorių, programa buvo skirta išieškotai publikai.
Trukdė sinoptikai ir krepšinis
Vietoj sinoptikų prognozuoto lietaus, sekmadienio vakarą vienuolyno bokštus maudė vakarėjančios saulės spinduliai, tačiau publika į Pažaislį neskubėjo. Likus pusvalandžiui iki koncerto, prie vienuolyno rikiavosi mašinų eilė, tačiau festivalio atidarymo ir uždarymo koncertams būdingų automobilių spūsčių nebuvo.
Keletą metų iš eilės, uždarymo koncertai sutraukdavo 3 tūkst. klausytojų auditoriją. Klausytis žinomų klasicizmo genijumi vadinamo Ludwigo van Beethoveno kūrinių sekmadienio vakarą panoro 2 tūkst. kauniečių ir miesto svečių.
Mažesnė nei įprasta koncerto auditorija, anot festivalio koordinatoriaus Justino Krėpštos, nebuvo netikėta naujiena. „Mums pamaišė sinoptikai – koncerto vakarui prognozuotas smarkus lietus, – liūdnai šyptelėjo jis. – Sekmadienį pirmoje dienos pusėje mums vis skambino orkestrantai iš Vilniaus, klausinėjo, kaip bus su koncertu, mat Vilniuje tądien smarkiai lijo. Matyt, žmonės iš toliau nerizikavo važiuoti. Konkuravome ir su krepšinio varžybomis…“ Be to, J.Krėpštos žodžiais, kūriniai finaliniam koncertui buvo pasirinkti ne tie, kurie pritrauktų masinę auditoriją. „Tai buvo išieškoti kūriniai išieškotai publikai, ne masėms“, – tikino pašnekovas.
Prasidedant koncertui, sceną „puošė“ pora dujinių oro šildytuvų – iš anksto pasiruošta galimai šaltam orui. „Prie 15 laipsnių Celsijaus ir žemesnės temperatūros atsisako styginiai instrumentai. Buvome pasiruošę gelbėti instrumentus ir balso stygas, bet neprireikė – temperatūra buvo aukštesnė nei reikalaujamas minimumas“, – pastebėjo koordinatorius.
Orkestras, choras ir Mūza
Vienuolyno bokšto varpui paskelbus koncerto pradžią, suskambo L.van Beethoveno Fantazijos fortepijonui, chorui ir orkestrui garsai. Scenoje susitiko dažnai bendradarbiaujantys muzikiniai kolektyvai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, – diriguojami Juozo Domarko. Fortepijono partiją ekspresyviai atliko Prancūzijoje gyvenanti Europos konservatorijos Paryžiuje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Mūza Rubackytė. Pasiruošusi vėsiam orui, Lietuvos nacionalinės premijos laureatė grojo dėvėdama specialias pirštinaites. Jos partiją publika palydėjo gausiomis ovacijomis. Po pertraukėlės, kurios prireikė fortepijonui nustumti į scenos gilumą, suskambo Simfonijos Nr. 9 garsai. Festivalį baigė Europos sąjungos himnu tapusi „Odės džiaugsmui“, kurią atliekant prie orkestro ir choro prisijungė solistai: sopranas Asta Krikščiūnaitė, mecosopranas Rita Novikaitė, tenoras Merūnas Vitulskis ir bosas Liudas Mikalauskas.
Antrosios koncerto dalies M.Rubackytė klausėsi su sužadėtiniu medicinos profesoriumi iš Šveicarijos Alain Golay. Muzikė pastebėjo, kad Lietuvoje atvirame ore fortepijonui skirti kūriniai skamba retai. Pasak jos, mūsų šalyje dar baiminamasi vežti instrumentą į koncerto vietą. Tuo tarpu nemažai Vakarų valstybių tai – įprasta. „Turiu nemažą vasaros koncertų, vykstančių lauke, patirtį. Tokie koncertai ypatingai mėgstami JAV, kur šilta. Ten į lauko koncertus susirenka iki 7 tūkst. žmonių, kurių daugelis su sumuštiniais, arbata įsikuria ant žolės.
Nors vakaro būta vėsaus, solistė džiaugėsi, kad nelijo. „Penkias dienas iš eilės tikrinau orų prognozę internete – ir vis rodė didžiulę liūtį. Tai gąsdino. Matyt, mus ši šventa vieta nuo lietaus apsaugojo“, – tikino M.Rubackytė, dairydamasi vienuolyno kieme. Pirmąkart Pažaislyje koncertavusi moteris gyrė vienuolyno aurą. „Buvo nuostabu šioje dvasingoje vietoje groti dvasingą kūrinį.
L.van Beethoveno fantaziją ne pirmą kartą grojame su šiuo sąstatu. Taigi, kalbant apie atlikėjus, didžiulių staigmenų nebuvo. Buvau laiminga, galėdama su tais pačiais partneriais dar kartą atlikti šį nuostabų ir retai atliekamą kūrinį“, – anot pianistės, kūrinys retai atliekamas dėl reikalingų didžiulių muzikinių pajėgų: orkestro, choro, pianisto.
Daugiau apie XV-ąjį Pažaislio muzikos festivalį skaitykite rugpjūčio 31 d. "Kauno dienoje".
Naujausi komentarai