Prancūzų kultūros centras, sostinėje pradėjęs veiklą beveik prieš dvidešimt metų, skleis prancūzų kultūrą ir populiarins šios šalies kalbą pakeitęs veidą.

Rugsėjo 1-ąją jis oficialiai tapo Prancūzijos institutu Lietuvoje. Šia proga vilniečiai pakviesti į atvirų durų dieną, per kurią demonstruoti trumpo metražo vaidybiniai filmai su subtitrais anglų kalba, vyko nemokamos prancūzų kalbos pamokos vaikams ir suaugusiesiems. Mediatekoje lankytojai galėjo pasiklausyti gyvai skaitomos prancūzų literatūros, pažiūrėti prancūzų filmų, pasiklausyti muzikos, norintys studijuoti Prancūzijoje sužinojo apie mokyklas, stipendijas ir studijų galimybes. Visi lankytojai  kviesti dalyvauti loterijoje, pakalbėti, kodėl Prancūzų kultūros centras persikrikštijo, kas pasikeis jo veikloje, padiskutuoti, ar apskritai įmanomas prancūzų kalbos renesansas visuomenėje įsikerojus anglų kalbai.

O „Vilniaus dienos“ skaitytojams tai išdėstė Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius Pascalis Hanse.

– Kodėl Prancūzų kultūros centrą Vilniuje nutarta pervadinti Prancūzų institutu Lietuvoje?

– Prancūzų kultūros tinklas yra seniausias pasaulyje, pradėtas kurti XIX a. Šiandien iš viso yra 188 prancūzų kultūros centrai, informacijos sklaidos biurai ir kitos įstaigos, kurių misija, funkcijos – tos pačios, tačiau pavadinimai skirtingi. Būtent todėl nutarta daryti reformą, pagal kurią visi prancūzų centrai, institutai ir kt. nuo šiol turės bendrą pavadinimą – Prancūzų institutas (Lietuvoje, Japonijoje ir kt.) ir vieną baltos ir mėlynos spalvos logotipą, kuris bus atpažįstamas tiek Europoje, tiek Pietų Amerikoje ar Afrikoje – visame pasaulyje.

– Kas pasikeis pakeitus pavadinimą? Platės Prancūzų instituto veiklos horizontai?

– Kalbant bendrai, suvienodinant įstaigų pavadinimą siekiama, kad prancūzų kultūros tinklo veikla būtų matomesnė, ir geriau reprezentuoti Prancūziją užsienyje. O esminiai tikslai ir veikla nepasikeis. Toliau dirbsime su universitetais, koncentruosimės į prancūzų kalbos, ypač specifinių sričių, kursus, bet tai tiesiog ankstesnio darbo tąsa, o ne nauja kryptis. Naujovių bus universitetinėje srityje. Pavyzdžiui, Mykolo Romerio universitete (MRU) pradedame naują programą, kuri ypatinga tuo, kad teisės studentams suteiks galimybę įgyti dvigubus magistro diplomus, t. y. išduodamus abiejų universitetų – ir MRU, ir Prancūzijos Bordo IV Montesquieu. Anksčiau tokiose srityse kaip universitetų veikla, kultūra, mokslas, technologijos, naujovės ir pan. bendradarbiavome su Prancūzijos ambasada, o dabar viskas bus po viena kepure – Prancūzų instituto.

– Puikus užsienio kalbos mokėjimas – tiesus kelias į emigraciją?

– Kai matau jaunus lietuvius, paliekančius šalį kartais tik dėl įsivaizduojamo spindesio, dėl neaiškios vizijos, be tvirto pagrindo, kaskart pagalvoju, kad reikia į Lietuvą įnešti europinės patirties, kad reikia suvokimo, jog ne kažkur toli, o būtent čia reikia dirbti ir kurti bendrus projektus. Kalbą mokomės ne tam, kad paliktume šalį, bet kad suprastume, kas esame, kuo esame panašūs, kaip galime dirbti kartu. Reikia ne uždaryti sienas, o jas dar labiau atverti. Viena Prancūzų instituto Lietuvoje misijų ir yra ne tik pristatyti prancūzų kultūrą, bet kurti kartu.

– Kokiais kūriniais gali pasididžiuoti Prancūzų institutas?

– Pirmiausia, daugybe kalbos kursų, žmonėmis, kurie juos lankė ir lanko, taip toliau skleisdami prancūzų kalbą ir kultūrą. Antra, daugybe menininkų, kurie pakviesti dalyvauja įvairiuose projektuose, festivaliuose, renginiuose Lietuvoje. Štai, rudenį supažindinsime su šiuolaikine Afrikos fotografija (bus paroda Šiuolaikinio meno centre), garsiais muzikantais, kurie atvyks į festivalius „Vilnius Jazz“ ir „Mama Jazz“. Žinoma, didžiuojamės prancūzų kino festivaliu „Žiemos ekranai“, renginių ciklu „Vasaros dvelksmas“, kuris pritraukė sausakimšas sales žmonių. Džiaugiamės ir Naujojo cirko savaitgaliu, kurį prieš penkerius metus kartu inicijavome su Menų spaustuve. O maloniausia, kai į kokį nors renginį ateina žmonės, kurie iki šiol nebuvo pravėrę mūsų durų, bet dėmesį patraukė konkreti tema. Tuomet suprantame, kad žengiame vienu žingsniu į priekį.

– Kokios, jūsų nuomone, priežastys, kad prancūzų kalba tenkinasi „kažkelintosios“ vaidmeniu, o anglų kalba karaliauja be konkurencijos?

– Normalu, kad anglų kalba mokyklose yra populiari – ji reikalinga, natūralu, kad geras pozicijas užima rusų kalba – tai ir ekonominės politikos būklės atspindys, vaikai ją pasirenka ir dėl tėvų, kurie, esą, galėtų padėti. O visos kalbos prarado populiarumą. Atrodo, logiška sakyti – pradėkite mokytis nuo kitos nei anglų ar rusų kalbos – prancūzų, vokiečių, nes kiek vėliau pirmąsias išmoksite lengvai. Tik šitai supranta labai nedaug šeimų. Žinoma, naivu tikėtis, kad prancūzų kalba Lietuvoje užims tokias pat pozicijas kaip anglų ar rusų kalbos, bet progresas tikrai įmanomas. Pasakyčiau: išdrįskite mokytis prancūzų kalbą, deja, šalyje, kurią kamuoja daugybė rūpesčių ir neužtikrintumas, žmonės renkasi paprastesnius dalykus, populiaresnę kalbą kaip savotišką garantiją. Tikrai nesu nusiteikęs prieš anglų kalbą, bet nepritariu minčiai, kad ji atveria visas duris. Tikrai ne. Ji yra tik tarpininkas, bet jos neužtenka norint suprasti kitą šalį, žmones. Pasaulis yra įvairialypis, daugiakalbis, o kad jis tau atsivertų, reikia platesnio akiračio.

Išsami informacija apie Prancūzų instituto Lietuvoje renginius www.prancuzuinstitutas.lt.