Kas yra prestižas? Tik sąvoka, triukas ar reiškinys? Kokia jo prasmė ir vertė? Ar jis egzistuoja mene? Ar jis išvis egzistuoja? O gal tai yra iliuzija, svajonė, fantasmagorija?.. Daugiau klausimų nei atsakymų ir pačias įvairiausias menininkų refleksijas šia tema pateikia penktadienį Klaipėdoje atidaryta tarptautinė šiuolaikinio meno paroda.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose pristaromas lietuvių ir prancūzų šiuolaikinio meno projektas „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“. Anot kuratorių Julijos Čistiakovos (FR), Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus (LT), brandintas beveik dvejus metus.
Parodoje kartu su lietuvių autorių Kristinos Inčiūraitės, Žilvino Kempino, Juozo Laivio, Jono Meko, Deimanto Narkevičiaus, Šarūno Saukos, Svajonės ir Pauliaus Stanikų darbais eksponuojami Prancūzijos menininkų Wilfrido Almendros, Pierro Bismutho, Danielio Bureno ir Claire Fontaine kūriniai. Kompanija – neprasta, galima sakyti, prestižinė. Ir tai savotiška garantija šiuolaikiniu menu besidomintiems parodos lankytojams, kad verta ją pamatyti. Verta? Vertė – irgi prestižo klausimas, beje.
Parodos vieta – taip pat su pretenzijomis į prestižinę. Bent jau Klaipėdos, o gal ir Lietuvos mastu. Nelabai daug ką geresnio čia ir turime.
Kodėl lietuvių menininkų kūriniai eksponuojami kartu su prancūzų ir tarsi gretinami su jais? O kodėl gi ne?! Juk tai dvi skirtingos patirtys. Ir kuris gi mūsų menininkas nesvajoja surengti parodą dar ne taip seniai Europos meno lopšiu buvusioje šalyje, tarkime, kurioje nors prestižinėje Paryžiaus galerijoje ar Liono bienalėje?!. Čia tai būtų prestižas! Tik kažin, ar prancūzai turi analogiškų svajonių apie Lietuvą, nors ir jų šalis nebe tokia, kokia buvo... Bet gal jie kitokios nuomonės apie prestižą? Išties šiuo klausimu gerokai ironiškesni nei lietuviai, kaip matyti iš parodos... Joje pristatomi darbai tiria skirtingus požiūrius į prestižo augimą ar praradimą – nuo ironizavimo ir sarkazmo iki grožio nykimo ir svajonių apie šlovę.
Kuratorių garbei reikia pasakyti, kad parodą eksponuojant pagalvota ir apie kontekstą – vienų menininkų darbai tarsi pratęsia, papildo kitus. Kūriniai – tapyba, skulptūra, videodmenas, kinas, objektai, fotografija, instaliacija – konceptualūs, plačiajai publikai juos suvokti turėtų padėti parodos kataloge esantys komentarai.
Dalyvauti parodos pristatyme į Klaipėdą atvyko pasaulinio garso prancūzų filosofas ir kuratorius, Paryžiaus meno akademijos direktorius Nicolas Bourriaud, savo mintimis pasidalijęs ne tik projekto kataloge, bet ir organizatorių surengtame pokalbyje su auditorija. Į vernisažą suskubo ir Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, taip pat parašęs esė parodos katalogui. Tokių svečių dėmesys šiam projektui – ar ne prestižas?
Ir publikos į parodos atidarymą susirinko tiek daug, kad Parodų rūmai ūžė kaip avilys. Organizatoriai viliasi, kad susidomėjimas „prestižine“ paroda neatslūgs iki pat jos pabaigos lapkričio 25-ąją. Juolab kad ekspozicijoje bus rengiamos J.Meko filmų peržiūros ir dalijamasi įžvalgomis apie „Prestižą: šių dienų fantasmagoriją“.
Be kita ko, kuratoriai pabrėžia, kad šio projekto išeities taškas yra ne tik „prestižo“, bet ir „meinstrimo“ bei „off“ sąvokos. Ano V.Poškaus, „off“ kategorijai šiuo atveju atstovauja tie menininkai, kurie projekte nedalyvauja. „Kita vertus, net ir dalyvaujantys gali būti tiek integralia „prestižo“, tiek „meinstrimo“ dalimi. Tai ir rodo visos situacijos fantasmagoriškumą. Viskas yra subjektyvu ir juokinga., todėl kiekvienu savo judesiu mes (kuratoriai, menininkai, žiūrovai) padarome tai, ką iš tiesų ir nusako „prestižas“, – galutinį fokuso veiksmą, žaidybinį apgaulės (tai ir yra menas) demaskavimą“, – mano kuratorius.
Naujausi komentarai